Visi adekvatūs individai, bent kartą susidūrę su švedų sveikatos sistema, jau seniai žinojo, kad ji kybo ant plauko, ir kliba, kaip pavojingai arti bedugnės nusiritęs avariją patyręs automobilis, ir keleiviai dabar cypia bandydami išbalansuoti, kad mašina nenugarmėtų į bedugnę.
Valkommen till Sverige. Sveiki atvykę į Švediją. Viena pažangiausių pasaulio šalių šiuo metu turi labai daug problemų: nekontroliuojamą nusikalstamumą; nesuvaldomai į šipulius byrančią ekonomiką; milžinišką emigrantų perviršį, kurį ironiškai bandoma tvarkyti imigrantams leidžiant iš šalies išvykti savanoriškai. Spėkite iš trijų kartų, kurie eis savo noru, ir kiek dar turės laiko praeiti, kol mikčiojanti, trypčiojanti konsensusų tampoma valdžia imsis rimtų sankcijų ir susipras juos agresyviai deportuoti be teisės sugrįžti.
Viena iškilesnių pasaulio tautų yra pasiekusi degradacinį lygmenį, o chaosas sveikatos sistemoje yra absoliučiai nieko naujo – ne dabar jis pasiekė kažkokias naujas žemumas.
Šiandien reaguoju į šį tekstą, jį rasite čia, kurį skaitant užvirė mano lietuviškas kraujas. Pati septyniolika metų dirbdama medicinoje ir tiesiogiai susidurdama su medikais aš suvokiu, kokio milžiniško atsidavimo ir pasišventimo profesija tai yra, todėl nusprendžiau aiškintis, ar švedų kaltinimai yra kažkuo pagrįsti, ir reanimuoti lietuvių medikų Švedijoje vardą.
Susirandu „Aftonbladet“ originalų tyrimą, kuris vėliau taip plačiai skalambijo visoje Lietuvos medijoje. Švedai skaičiuoja, kad apie 1800 būsimų gydytojų švedaičių vyksta studijuoti į „Rytų Europą“. Šiame kontekste – Lenkiją, Latviją, Čekiją ir Lietuvą. Ten studijos vyksta anglų kalba; studentai čia, anot tyrimo, nusiperka gydytojo licenciją perkant testų, užduočių atsakymus, o vėliau grįžta dirbti gydytojais Švedijoje ir pridaro liapsusų ar neatitaisomų klaidų. Kalbinti beveidžiai (uždengtais veidais) pašnekovai – liudininkai taip pat teigia, kad niekada negavo galimybės atlikti padorios praktikos su pacientais, o vietoje to buvo išsiųsti praktikuotis į picerijas ir kavines, kurių patirtis būdavo užskaitoma kaip tinkama medicinos studijoms.
Nufilmuotame siužete žurnalistai eina neįspėję kalbėtis su tarptautinių medicinos studijų mokyklos vadove Rygoje, kuri kalbėtis neturi laiko ir nukreipia žurnalistus siųsti jų pasiteiravimus raštu į komunikacijos skyrių, rezultatų kurių mes siužete ar straipsnyje nematome. Ką atsakė vadovė? Tyrimą matau kaip neužbaigtą ir vienpusišką.
Platesnės medžiagos apie Lietuvą taip pat nebuvo.
Mes nežinome, kaip yra iš tiesų Latvijoje, Lenkijoje ar Čekijoje, tačiau šiandien reabilituosiu situaciją Lietuvoje.
Jau esu anksčiau rašiusi čia, kad Stokholmo ligoninių priimamieji funkcionuoja praktiškai „pasidaryk pats“ principu – atvykęs pats turi žinoti, kas su tavim negerai, ir kokius tyrimus tau atlikti, nes šansas, kad pražiopsos – milžiniškas. Reikėtų dėl teisingumo paminėti, kad su kritinėmis situacijomis (infarktai, traumos, insultai) susitvarkyti yra paskirti budintys specialistai, reaguojantys žaibišku greičiu. Bet, jeigu atvykai su skaudančiu pilvu, niekas nesivargins to pilvo net pačiupinėti.
Žiūrėkite, labai paprasta. Esmė ne lietuviuose, o griūvančioje sveikatos priežiūros sistemoje. Švedai laiku nesuvaldė besiritančios lavinos, todėl dabar situacija yra įgijusi pagreitį. Šalis prisivežė nenormalius kiekius imigrantų (pastaraisiais metais didžiausia banga buvo pabėgėliai iš Sirijos, 2015). Kažkam gi tokį kiekį žmonių reikia įdarbinti, gydyti, maistu aprūpinti, mokyti, edukuoti ir lavinti. Bet jie nesugeba viso to padaryti. Nuolatinis patologinis darbuotojų, gydytojų specialistų, slaugytojų, trūkumas rodo, kad samdomi yra praktiškai bet kas, nemaža dalis atvykusių iš trečiųjų šalių. Jie yra prisisamdę žemos kvalifikacijos velniaižin kur gydytojo licenciją gavusių pseudospecialistų, kurie po to ir nutrūčija pacientus – tokios istorijos apie kaip kas ką nugydė Švedijos žiniasklaidoje mirga jeigu ne kasdien, tai reguliariai.
Kodėl Švedijos valdžia leidžia dirbti bet kokio rango daktariūkščiams, ar jie visai nukvako? Greičiausiai, bet jie jau kuris laikas ganėtinai nukvakę, jums sakau.
Tarp vietinių lietuvių iš lūpų į lūpas perduodamos siaubo istorijos apie nediagnozuotus, neteisingai diagnozuotus ar nugydytus pacientus. Nė vienas Švedijos lietuvis, kurį aš pažinojau per savo dvylika metų Švedijoje, nevyksta tirtis pas vietinius gydytojus, nebent patektų būtent pas gydytojus tautiečius, bet tokia laimė nusišypso ne kiekvienam. Kodėl manote, kad Lietuvoje prisisteigę šitiek prašmatnių, privačių klinikų skambiais pavadinimais, kurios kraunasi sau šimtus tūkstančių pelno? Čia grįžtantys lietuviai su šlamančių grynųjų kupinomis kišenėmis eina investuoti pinigų į savo sveikatą.
Švedai, beje, apskritai nesupranta privačių klinikų, kuriose randi išvyniotą raudoną kilimą, asmeninį servisą ir eilių nebuvimą, koncepcijos. Toje šalyje egzistuoja pseudo privačių įstaigų, kurios operuoja viešų klinikų principu ir jos nesiskiria nuo viešųjų nei prieinamomis paslaugomis, nei specialistais. Pacientui jos nekainuoja, nes kompensuoja valstybė, o pacientas dažniausiai nė nežino, kad ta įstaiga teoriškai yra privati, nes nemato jokių skirtumų.
Nekompetentingi gydytojai Švedijoje yra biurokratijos mechanizmas – jie stumdo pacientų popierius ant stalo, užpildo taip reikalingą etatą, būna vietoje, kai reikia priimti pacientus. O kad jie klysta dirbdami, sužinoma tik jiems prisidirbus.
Einu ieškoti informacijos ir kalbinu lietuvę gydytoją Dovilę Bezykornovienę, kuri dirba gydytoja psichiatre neuropsichiatrijos Borås Södra Älvsborgs klinikoje.
– Gydytoja, kokios jūsų reakcijos ir mintys po paskelbto „Aftonbladet“ tyrimo?
– „Delfi“ tekstą skaitėme ir analizavome kartu su kolegomis lietuviais. Mes nesutinkame su tokiu vertinimu. Nesu sutikusi nė vieno specialisto – Švedijoje ar Lietuvoje – kuris, užbaigęs sudėtingus medicinos mokslus neskirtų, venų nuo arterijų, čia bazinės anatomijos žinios. Galvoju, kad čia gali būti įsipynęs politinis elementas, susijęs su Švedijos įtaka pasauliui; taip pat dabartine karine situacija Izraelyje. Studijų kokybė Lietuvoje yra labai aukšta, Kauno klinikose pati esu dirbusi lektoriaus asistente ir dėstydavau medžiagą užsieniečiams. Nebuvo tokio dalyko, kad studentai neprivalo atlikti praktikos. Taip pat lietuvių kalba studijuojant mediciną Lietuvoje yra privaloma bent kelerius metus, kiek man žinoma.
– Aš pati daug keliavau po Švedijos teritoriją ir darbo reikalais vykdžiau susitikimus su gydytojais ir seselėmis. Mane ne kartą yra šokiravę vietinių gydytojų užsieniečių ne tik siaubingai prasta švedų kalba, bet ir elementarių žinių neturėjimas savo sferoje. Mes kalbame apie aukštos specifikacijos specialistus – neurologus, pulmonologus. Aš tokiais atvejais nejučia imdavau kvestionuoti jų kvalifikaciją, nes jeigu žmogus nesurezga vieno sakinio taisyklinga švedų kalba, kaip jis bendraus su pacientais, juolab juos diagnozuos. Ar pati esate tai pastebėjusi?
– Taip.
– Papasakokite prašau, ar sunku Švedijoje gauti gydytojo licenciją atvažiuojant iš kitos šalies?
– Nesunku, nes lietuviška gydytojo licencija yra pripažįstama Švedijoje. Būtina išlaikyti C1 lygio kalbos egzaminą – aš dėl švedų kalbos specialiai vykau į Vengriją mokytis kalbos intensyviuose kursuose. Apskritai, kalbant apie lietuvius gydytojus Švedijoje, norėčiau pasakyti, kad jie yra neįtikėtinai prisitaikantys, darbštūs, greitai suprantantys aplinką, uoliai ir smarkiai dirbantys. Mes esame pratę išmokti milžiniškus kiekius informacijos atmintinai, nes Lietuvoje jos neieškome, kaip yra leidžiama čia. Tempas yra didelis, su mumis daugelis vietinių net nespėja. Atsakomybė milžiniška, aš pati esu vadinama överläkare (aukščiausias gydytojo rangas Švedijoje, kurį galima būtų prilyginti vyriausiajam gydytojui – autorės pastaba), o taip pat vadinama VÖL – verksamhetsöverläkare; lietuviškas atitikmuo būtų klinikos/skyriaus vedėjas, atsakingas už medicininę dalį. Vienu metu dirbau už tris gydytojus, nes tiesiog nebuvo kam dirbti, versti niekas nevertė, tačiau ir nemokėjo papildomai. Dirbant negaliu sau leisti jokių fikų (fika – švediška kavos pertraukėlė, kuri, priklausomai nuo darbovietės specifikos, gali vykti nuo kelių iki kone dešimties kartų per dieną; čia toks labai švediškas kultūrinis fenomenas, kurį sunku suprasti ten negyvenant – autorės pastaba), o kartais ir apskaičiuoji, kada gali į tualetą nubėgti. Toks yra „lietuvizmas“, mes, lietuviai, taip funkcionuojame.
– Kalbant apie personalbrist, nuolatinį darbuotojų trūkumą kone visose srityse, kur bepasisuksi: aptarnavimo sferoje trūksta personalo, švietimo srityje trūksta personalo, medicinos srityje klykavimus, kad labai blogai, girdime dešimtmečiais – uždaromi ligoninių priimamieji, gimdymo skyriai, specializuoti skyriai, ir visai ne dėl finansų, o elementariausio darbuotojų trūkumo. Kas tai, jūsų manymu, per fenomenas Švedijoje? Kur bepasisuksi, personalbrist. Ar švedai nesugeba, nemoka samdyti darbuotojų, jų apmokyti? O gal tiesiog nebėra, ką samdyti?
– Taip, gydytojų labai trūksta. Panašu, kad švedai patys savo gydytojų neparengia ar nesugeba parengti, aš manau, kad tiesiog nebelikę tinkamų asmeninių savybių turinčių žmonių, kurie galėtų pasirengti būti gydytoju specialistu. Lietuvoje turėjau nuomininką iš Islandijos, kuris Lietuvoje studijavo mediciną. Islandas vos ištempė tris mėnesius studijų – po to išėjo, nes pasidarė per sunku, nepakėlė krūvio. Gydytojo darbas yra misija ir pasišventimas. Iš dalies taip yra ir dėl praktinių aspektų: Švedijoje besirengiantys specialybei gydytojai metų metus užsilaiko internatūroje; jie tiesiog negauna vietos, kad taptų rezidentais. Netvarka ir chaosas švediškoje sveikatos apsaugoje yra sisteminė klaida. Jau seniai yra žinoma, tik garsiai neafišuojama, kad be gydytojų užsieniečių čia apskritai būtų krachas.
– Koks yra švedų, palyginus su imigrantais gydytojais specialistais, santykis?
– Užsieniečių labai daug. Šiuo metu ligoninėje dirbu trisdešimties gydytojų komandoje, kurios pagrindą sudaro čekai, rumunai, graikai. Švedų mano skyriuje du, ir tik vienas jų dirba pilnu etatu. Mano poliklinikoje švedų apskritai nė vieno.
Šaltiniai:
https://www.aftonbladet.se/nyheter/a/GMAn0B/sa-fuskar-lakare-sig-in-jobbar-i-svenska-varden
