– Kiek vidutiniškai jūsų ligoninėje uždirba gydytojai ir slaugytojai?
– Gydytojai – virš 1900 eurų, slaugytojai – virš 1000 eurų „ant popieriaus“. Tai turbūt vieni didžiausių tarpstacionarinių įstaigų atlyginimai, akivaizdžiai – daugiau nei vidurkis šalyje. Tuo tikrai džiaugiamės.
– Kaip pavyko pasiekti tokius skaičius ir medikų pasitenkinimą?
Nedrįsčiau sakyti, ar medikai pasitenkinę, nes sienos – atviros, Skandinavija, Vokietija – šalia ir mes tą jaučiame. Manau, kad esamomis sąlygomis iš tiesų turėtume didžiuotis tuo, kad galime turėti tokius atlyginimus ir ypatingai džiugina kelių pastarųjų metų tendencija. Jei lygintume prieš 4-5 metus... Žinau atvejų, kai mūsų jaunieji gydytojai prieš ketverius metus grįždavo į bankų be paskolų o dabar jie čia kuriasi.
– Kaip Jums pavyko?
– Komanda ir turbūt sunkus kasdienis darbas.
– Bet turbūt reikėtų kažką optimizuoti, atsisakyti dalies personalo? O tai sunku įsivaizduoti, nes ligonių daugėja.
– Ligonių daugėja. Personalo nemažinome, tik perskirstėme, optimizavome, analizavome, kur kokie srautai. Nes jie labai svyruoja: savaitgaliai, naktis, diena – į šiuos dalykus gilinomės. Drįsčiau sakyti, kad viena pagrindinių mano tų penkerių darbo išvada yra ta, kad, kaip nebūtų keista, finansavimas sveikatos priežiūroje nėra toks ir blogas. Aš, žinoma, kalbu remdamasis mūsų ligoninės pavyzdžiu. Be abejo, daug kas priklauso nuo racionalios vadybos. Valstybė skiria tikrai nemažas lėšas, o jų tikslingas panaudojimas čia jau įstaigos, kiekvienos administracijos ir viso kolektyvo reikalas. Manyčiau, kad tas kasdienis darbas davė rezultatus ir tai nuteikia optimistiškai. Jaunųjų kolegų pasirinkimas likti Lietuvoje, kai kurių netgi grįžimas, išgirdus, kad atlyginimai jau tuoj bus apie 2 000 eurų, slaugytojų – 1000 eurų... Žinoma, visko yra.
– Kiek žinau, atėjęs dirbti Jūs radote 5 milijonų litų minusą, o metų jau buvo plius 8 milijonai litų. 13 milijonų litų skirtumas per metus. Kur yra paslaptis?
– Kiekviena ligoninė individuali ir aš tikrai nedrįsčiau dalintis patikimais ir garantuotais receptais su kitomis ligoninėmis. Aš atsakau už tai, kas vyko mūsų ligoninėje. Dalį tos sumos mes suradome sistemoje, įtikinę ligonių kasas, kad ši ligoninė, labai gaila, bet buvo nepakankamai finansuojama. Tiesiog įkainis buvo mažesnis. Tai buvo gan karštų derybų klausimai. Tikrai didesnę dalį radome viduje. Ir pagrindinis šios ligoninės pavyzdys – mes labai pertvarkėme, gal net kūrėme iš naujo viešųjų pirkimų sistemą. Viena vertus, tu racionaliai ir skaidriai perki, kita vertus, tos, atrodo, smulkios priemonės, kasdienis ūkiškas darbas.
– Ar gerai suprantu, kad viešieji pirkimai yra džiunglės, kuriomis progų pasinaudoti yra apstu?
Pritarčiau jums. Juk visos ne tik ligoninės, bet ir sveikatos priežiūros įstaigos, imu kaip pavyzdį, yra naudojama daugybė tų pačių prekių – pirštinės, švirkštai, kitos kasdienės priemonės, bet kiekviena įstaiga perka vis iš naujo, vis savaip šitas prekes ir vien šita sritis rodo, kad yra erdvės racionaliau leisti valstybės lėšas.
– Ar galima sakyti, kad mediko atlyginimas didžiąja dalimi priklauso ir nuo vadovo ūkiškumo?
– Neneigčiau to.
Visą pokalbį su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriumi klausykite laidos DELFI Diena įraše.
