Paaiškėjus, kad gulintis vaikinas tik girtas, ji gavo tokią dozę neigiamų emocijų, kad užteks ilgam.
Medikas apibarė, kodėl moteris žmogaus nepajudino
Vykdama į darbą dviračiu kartu su keturmečiu vaiku vilnietė Irma (vardas pakeistas – DELFI) žaliojoje salelėje tarp sankryžų pastebėjo gulintį žmogų. Visi praeiviai ėjo pro šalį, niekas nepriėjo pažiūrėti, kas jam nutiko.
„Aš tokiais atvejais visada stengiuosi sureaguoti, todėl sustojau ir šį kartą. Pasirodė, kad tai jaunas vaikinas. Gulėjo jis pusiau atsimerkęs, sunkiai kvėpavo, bet kai jį pašaukiau kelis kartus, niekaip nesureagavo. Kaip tyčia, buvo išsikrovęs mano telefonas, todėl laukiau pasirodančių praeivių, kad paskolintų. Įdomu, bet bent pora žmonių atsisakė leisti pasinaudoti jų telefonu. Galiausiai viena moteris sutiko, pažadėjau jai, kad pati palauksiu medikų, kadangi ji pati laukti nenorėjo. Atvykę greitosios pagalbos medikai vaikiną stipriai pajudino ir jis atsigavo, net atsikėlė. Atrodė apspangęs, bet į klausimą, iš kur jis, atsakė. Tuomet, mano nuostabai, greitosios pagalbos mediko buvau apšaukta, kad pati jo nepajudinau. Atvirai sakant, aš neatsimenu – pajudinau jį ar ne. Man atrodo, kad bandžiau jį judinti. Kita vertus, kai skambinau, man niekas į ragelį nesakė jį smarkiai pajudinti, padaužyti, o tuo momentu aš pati nesugalvojau, nes ir taip buvau sutrikusi šioje situacijoje. Elgiausi impulsyviai. Man pasirodė, kad žmogui reikia pagalbos, todėl ir iškviečiau greitąją.
Kai bandžiau teisintis, kad lyg ir judinau, buvau apšaukta melage, esą kaip man ne gėda. Įdomiausia, kad pamačiusi gulintį žmogų, be kita ko, labai norėjau parodyti pavyzdį savo vaikui, kaip tokiu atveju reikia elgtis. O gavosi atvirkščiai. Be to, vaikas išsigando, nes nesuprato, kodėl ant jo mamos rėkia. Medikas kalbėjo tikrai labai pakeltu tonu ir vertė mane teisintis, kad bandžiau padėti žmogui. Gal aš iš tiesų neapžiūrėjau pakankamai gerai, gal nepajudinau žmogaus pakankamai stipriai, bet ar tikrai privalau būti tokia kvalifikuota šioje srityje? Gal tokioje situacijoje reikėtų pasidžiaugti, kad nieko baisaus nenutiko? O dabar susidaro įspūdis, kad greitosios pagalbos medikai nori, kad žmonės mirtų“, - piktinosi pašnekovė.
Moteris atviravo, kad jai buvo kilusi mintis, kad vaikinas gali būti girtas, tačiau net ir tokiu atveju juk jam gali būti sutrikusi sveikata. Alkoholio kvapo ji nejuto, kita vertus, ir negalėjo labai arti pasilenkti, kadangi laikė dviratį su vaiku ant sėdynės. Telefoną paskolinusi moteris taip pat apžiūrėjo vaikiną ir sutiko, kad reikia kviesti greitąją.
„Po to medikai stebisi, kad žmonės nekviečia greitosios pagalbos gatvėje nukritusiems žmonėms, ir kaltina visuomenę abejingumu. Buvo atvejis, kai žmogus autobuse mirė, nes niekas nekvietė pagalbos. Tačiau kiek esu kalbėjusi šia tema su draugais, jie bijo kviesti, nes jei paaiškėja, kad tai tik girtas bomžas, lieka kalčiausi, nes tik pridarė papildomų problemų medikams. Mano atveju tam vaikinui medikai taip pat praktiškai nieko nesakė, visa ugnis buvo nukreipta į mane. Tačiau tai juk jų darbas. Beje, pažiūrėjau, kad jų atlyginimai visai normalūs, nėra jie kažkokie vargšai, už dyką dirbantys, todėl turėtų dirbti nepriekaištaudami ir negadindami nuotaikos žmonėms. Nes žmonės bijo skambinti. Tas kontrastas skaudina labiausiai – tu tiki, kad darai kažką gera, kažkam padedi, tačiau gauni per veidą kaip šlapiu skuduru. Labai nemalonus jausmas“, - pasakojo Irma.
V. Pumputienė: kai nuolat tenka važiuoti pas girtuoklius, kantrybė baigiasi
Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja medicinai Vanda Pumputienė teigė, kad medikas apšaukti moters neturėjo teisės, tačiau linkusi tokį greitosios pagalbos darbuotojo elgesį pateisinti.
„Dabar kvietimų daug, dalis medikų atostogauja, reikia labai suktis, kad visur patektume laiku ten, kur reikia. Kodėl medikai būna pikti? Nes tokių iškvietimų – tikrai daug ir jie trukdo atsidurti ten, kur tikrai reikia, kur žmogus miršta ir poros minučių vėlavimas lygus pralaimėjimui. Užtat kartais baigiasi kantrybė. Kai dažnai susiduriam su situacijomis, kai minutės lemia gyvybę, iš tiesų būna pikta dėl bereikalingo iškvietimo ir kartais medikai pratrūksta. Prie vieno privažiuoji – atsikelia, iškolioja ir nueina, prie kito privažiuoji – vėl tas pats, o žmonės kviečia tik pro langą pamatę gulintį žmogų. Net neprieina prie jo. Ir dar įsižeidžia. Dabar visi tokie pažeidžiami išskyrus mus, medikus. Mus gali kolioti, į mus gali spjaudyti, viską gali daryti. Jei žmonės dažniau tuos gulinčius pajudintų, jie patys atsibustų ir nereikėtų mūsų kviesti. Kita vertus, būna ir kitas kraštutinumas. Kartais neįvertinama, kad žmogus balansuoja tarp mirties ir gyvybės, laukiama, kol pagerės, užuot kvietus pagalbą“, - teigė pašnekovė.
Pasak medikės, šiame darbe nuolat vaikštoma kaip ant peilio ašmenų. Kiekvieną kartą važiuodamas nežinai, kur pateksi.
„Būna, kad labai skubame, veržiamės kuo greičiau, o kai nuvykstame, situacija jau pasikeitusi. Jei pasakė žodį, kad žmogus be sąmonės, važiuoji su sirena, vieni tavęs nepraleidžia, kiti grūmoja, treti specialiai kelią užstoja, o nuvažiavęs randi girtą gulintį. Kaip nebus pikta. Tuo tarpu po avarijų, kai žmogus patiria traumą, trykšta kraujas fontanu ir tikrai reikia pagalbos, niekas nesugeba jo sustabdyti. Esą nėra priemonių. Juk mašinoje būna vaistinėlė – užsimovei pirštines, pasiėmei bintą ir užveržei arteriją. Ne priemonių, o mąstymo nėra“, - dėstė V. Pumputienė.
Pasak medikės, kai žmogus guli, reikia pažiūrėti, ar nėra traumos, patikrinti, ar kvėpuoja, pajudinti, paklausti, kas atsitiko. Svarbiausia, pasižiūrėti į akių vokus. Jei žmogus sąmoningas, akių vokai tuoj pat sujudės. Tokiais atvejais iš tiesų žmogų užtenka pažadinti – jis atsikels ir nueis.
„Kad tikrai žmogus gulėtų, nes, pavyzdžiui, su širdimi pasidarė bloga, didelė retenybė, gal iš kelių šimtų girtų ir apsvaigusių vienas toks būna. Kai žmogus pasidaro bloga, retai būna, kad jis staiga kristų, dažniausiai prisėda ir paprašo pagalbos, pajaučia, kad darosi bloga. O guli taip paprastai girtuokliai“, - tikino pašnekovė.
