Organų donorystė galima ir po mirties. Mirtis konstatuojama, kai įvyksta smegenų mirtis arba kai sustoja kvėpavimas ir širdies veikla. Pirmuoju atveju (įvykus smegenų mirčiai) teisinė bazė Lietuvoje jau sukurta, o antruoju atveju (sustojus širdžiai ir kvėpavimui) – analogiškų nuostatų dar neturime. Šiuo metu ši tvarka yra svarstoma Seime, rašoma pranešime spaudai.
Neplakančios širdies donorų ruošimo procedūroms rengiasi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos. Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja dr. Neringa Balčiūnienė stažavosi Ispanijoje, Barselonos universitetinėje ligoninėje (Hospital Clinic de Barcelona) surengtuose specializuotuose tarptautiniuose mokymuose, kuriuose mokėsi, kaip ruošti neplakančios širdies donorus – kokia yra viso proceso eiga, taip pat buvo nagrinėjami etiniai aspektai.
„Dalyvavau ir keliuose praktiniuose užsiėmimuose, kuriuose buvo demonstruojama, kaip atrodo visas procesas, kaip turi komunikuoti visos šiame donorystės procese dalyvaujančios grandys – greitoji pagalba, donorinė ligoninė, gydytojai transplantologai. Taip pat gydytojų mokymo tikslu naudojant eksperimentinius gyvūnus buvo demonstruojama, kaip atrodo organai po širdies sustojimo ir kas daroma tuomet – kaip palaikomas organų gyvybingumas naudojant specialią aparatūrą ir specialius tirpalus. Šiuose mokymuose įgijome vertingos patirties, kuri bus labai naudinga rengiantis šį donorystės modelį taikyti ir Lietuvoje“, – sako dr. N. Balčiūnienė.
Įdiegus neplakančios širdies donorystės modelį, daugelyje Europos šalių donorų skaičius auga ir kai kuriose šalyse sudaro didelę donorų dalį: pvz., Olandijoje per dešimtmetį neplakančios širdies donorų skaičius išaugo apie 10 kartų, panaši situacija ir Didžiojoje Britanijoje.
Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja dr. N. Balčiūnienė sako, kad abu donorystės modeliai – ir donorystė po smegenų mirties, ir neplakančios širdies donorystė – yra susiję su etiniais dalykais ir visuomenės švietimu: „Žmonėms reikia paaiškinti ir mirties konstatavimo būdus, kaip tai yra numatyta mūsų įstatymuose – kad neliktų jokių neaiškumų“.
Pasak gydytojos, svarbu tai, jog kalbėdami apie neplakančios širdies donorystę, turime paaiškinti, jog žmogaus gaivinimo ir mirties fakto konstatavimo tvarka nesikeičia: žmogus gaivinamas pagal numatytus protokolus, atliekamos medicininės procedūros ir tik tada, jei jos nepadeda ir ligonio nebepavyksta atgaivinti, konstatuojama mirtis. Tik konstatavus mirtį (smegenų ar sustojusios širdies ir nutrūkusio kvėpavimo) su artimaisiais galima pradėti kalbėti apie organų donorystę. Gavus jų sutikimą donorystei, pradedamos gyvybinių organų išlaikymo procedūros, atliekami tyrimai, aiškinamasi, ar organai tiks transplantacijai.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Sveikatos reikalų komitetai jau pritarė Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimams. Rytoj, lapkričio 10 dieną, šis įstatymas bus svarstomas Seimo plenariniame posėdyje.
