Nuo 1995 iki 2009 metų vykdytame tyrime „National Longitudinal Study of Adolescent Health“ dalyvavo 7870 merginų ir moterų, kurių amžius nuo 15 iki 28 metų. Kalėdiniame „British Medical Journal“ numeryje teigiama, kad 45 tyrimo dalyvės (0,5 procento) pranešė bent apie vieną nekaltą prasidėjimą, „nesusijusį su dirbtinio apvaisinimo technologijų naudojimu“. Kitaip tariant, jos tvirtina pastojusios be vaginalinių lytinių santykių ar apvaisinimo mėgintuvėlyje.
„British Medical Journal“ straipsnyje pažymima, kad partenogenezė (iš graikų kalbos „parthenos“ yra nekalta mergina, o „genesis“ – gimimas) galima ne žmonėms, kaip „nelytinio dauginimosi, kai embriono augimas ir vystymasis vyksta be apvaisinimo“ pasekmė.
Straipsnyje teigiama, kad be istorijos apie Mergelės Marijos pagimdytą Jėzų partenogenezės atvejai populiariojoje kultūroje ganėtinai dažni, „įskaitant Spielbergo „Jūros periodo parką 3“ ir 2008 metų „Dr Who“ seriją „Partners in Crime“.
Šiaurės Karolinos universiteto Čapel Hilyje mokslininkai nusprendė išanalizuoti tariamus nekalto prasidėjimo atvejus. Jie nustatė, kad visos merginos, kurios tvirtina pastojusios be lytinių santykių, turėjo tam tikrų bendrų bruožų.
Pavyzdžiui, 31 procentas šių merginų buvo pasirašiusios vadinamąjį „skaistybės įžadą“, kuriuo – dažniausiai dėl religinių priežasčių – pasižada neturėti lytinių santykių. Tarp po lytinių santykių pastojusių moterų tokį įžadą buvo pasirašę 15 procentų tyrimo dalyvių.
Tos 45 moterys, kurios tvirtino pastojusios be lytinių santykių, dažniau už likusias prisipažino, kad jų tėvai niekada arba labai retai kalbėjo su jomis apie seksą ir nėštumo kontrolę.
Apie 28 procentų „nekaltų“ motinų tėvai (jie taip pat buvo apklausti) atskleidė neturėję pakankamai žinių pokalbiams su savo dukromis apie seksą ir kontracepciją, kai po lytinių santykių pastojusių motinų grupėje šis skaičius siekė tik 5 procentus.
Straipsnio, pavadinto „Like a virgin (mother)“ (angl. tarsi skaisti mergelė (motina)), autoriai tvirtina, jog tokie moksliškai neįmanomi teiginiai tik įrodo, kad mokslininkai turėtų atsargiau vertinti paties tiriamojo pateiktą informaciją apie savo elgseną. Klaidingi prisiminimai, įsitikinimai ir norai gali versti žmones klysti pateikiant informaciją mokslininkams.
