– Apie slaugos problemas kalbama metų metus. Bet, ar kas nors keičiasi ir ar kas nors daroma, kad tos problemos mažėtų?
– Politinės slaugos gairės buvo pasirašytos dar 2016 metais ir jos turėjo būti tęsiamos iki 2025 metų. Tačiau, kaip konferencijoje paminėjo profesorė Aurelija Blaževičienė, ji iki šiol, stebėdama, monitoruodama visus gairių punktus, neturi ant ko padėti pliusą.
Tokia situacija yra ne tik su slaugos sistema, slaugos vystymusi, bet ir su kitomis sveikatos paslaugų sritimis.
Kiek žinau, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys penktadienį pažadėjo, kad bus aktyviai sprendžiamas saugos klausimas, nes neįsivaizduoju, kaip be šito klausimo pajudės reforma, kuri įgauna didelį pagreitį.
Būtent slaugai, manau, turėtų būti skiriamas pats didžiausias dėmesys ir ji turėtų būti vystoma kaip prioritetinė sritis. Viskas, kas numatyta politinėse gairėse, turėtų būti padaryta ir praplėsta.
– Bet nuogąstavimų vis tiek yra ir neaišku dėl ateities. Dėl ko labiausiai nerimaujate?
– Problemos yra: labai mažas apmokėjimas, nežmoniški krūviai, visiškai neatitinkantys 2012 metų apibrėžtų krūvių slaugoje, pasirašytų ministro, taip pat nėra pagalbinių priemonių slaugai pagerinti, kad tas fizinis krūvis sumažėtų, ir, aišku, mobingas darbo vietoje – darbo kultūros darbo aplinkoje klausimai.
Šitie dalykai niekaip neleidžia slaugytojo profesijai tapti prestižine.
– Slaugytojai tą mobingą jaučia ne tik iš gydytojų, bet ir iš pacientų?
– Taip. Mobingas yra labai įsišaknijęs sveikatos sistemoje. Jis yra vertikalus ir horizontalus. O slaugytojai, kurie daugiausiai laiko praleidžia su pacientais, taip pat ir iš jų gauna psichologinio smurto, nes, aišku, kad ligonis serga, jam negera, jis jaučia kažkokius gal ištisai skausmus ir nepatogumus, tad išsilieja.
Tačiau slaugytojos nėra mokomos apsiginti nuo to psichologinio smurto: tiek nuo kolegų, tiek nuo gydytojų, taip pat ir nuo pacientų. Atitinkamai jos kenčia, vystosi psichosomatiniai, psichologiniai sutrikimai, depresija – toks negeras užburtas ratas.
– Akcentavote trintį tarp buvusių medicinos seserų ir slaugytojų: dažnas pacientas suvokia, kad tas, kas dirbo medicinos sesers pozicijoje, lygus slaugytojui. Bet juk taip nėra. Kaip tai paaiškinti žmonėms?
– Jūs visiškai teisus ir pastaba taikli. Mūsų visuomenė įsivaizduoja, kad slaugytoja tolygi medicinos seselei. Mes tai girdime ne tik iš visuomenės, bet ir iš politikų. Būna taikomi tokie nešvankūs juokeliai apie seseles. Nenorėčiau išsiplėsti, bet politikai turėtų susimąstyti prieš kalbėdami, nes jie yra vieši asmenys ir tokios jų replikos labai skaudina šitos profesijos atstovus ir neprisideda prie jos prestižo kėlimo.
O visuomenė mažai apie tai žino. Informacijos apie sveikatos sistemą, apie slaugytojas, jų profesiją ne tik nežino visuomenė, nelabai informuota net ir ligonių administracija, kuri galėtų panaudoti dabar išplėstinės praktikos slaugytojas. Net trūksta etatų kai kuriose ligoninėse, net nežino, kad gali tokias įdarbinti.
– Vakarų Europos valstybės, susidūrusios su slaugos darbuotojų trūkumu, juos vilioja dosniomis paskatomis. Lietuvoje jau dabar trūksta slaugytojų. Parengiama jų nepakankamai. Kas bus ateityje, ypač, kai Vakarų Europos šalys vilioja pas save lietuvius dirbti, tikriausiai, kitokiomis sąlygomis negu Lietuvoje?
– Galvoju, kad jeigu nebus politinės valios slaugytojams gelbėti darbo sąlygų ir kelti normaliai algų, tai tiesiog visą sveikatos sistemą ištiks kolapsas.
Siekiama sveikatos sistemą reformuoti: mažinti stacionarines paslaugas, didinti dienos stacionaro. Atitinkamai reikia labai stipriai išplėsti slaugos paslaugas, kurios kompensuotų tą disbalansą.
O šiandien, „Strata“ duomenimis, trūksta nuo 3 iki 7 tūkstančių (labai keista, kad tokie skirtingi duomenys pateikiami) slaugytojų. Paruošiama tik apie 600 slaugytojų per metus, iš kurių apie 30 proc. jau yra pasirengę emigruoti, nes mokosi skandinavų kalbą.
Ta tendencija yra labai negera ir paslaugos, žinoma, mažės.
Visą LNK laidos „LNK žinios“ pokalbį su Auristida Gerliakiene žiūrėkite čia:
