Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo iki 1995-ųjų metų mūsų šalyje kraujo donorystė buvo neatlygintina. Finansinį atlygį gaudavo tik plazmos donorai. 1996 metais Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, kuriuo buvo įteisinta mokama donorystė. Todėl šalyje dabar yra savanoriška neatlygintina ir kompensuojama donorystė.
Pasak NDA tarybos pirmininko D. Tumšio, šio įstatymo leidėjai, įteisinę tik atlygintiną donorystę, padarė „meškos paslaugą“: tikėdamiesi atlygio, į donorystės centrus plūstelėjo banga asocialių žmonių. Kraujas tapo perkama preke, o donoro autoritetas nuvertėjo.
Vienas iš ES reikalavimų – neatlygintina donorystė. Beje, Pasaulinė Sveikatos Organizacija. Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus organizacija, Raudonojo Pusmėnulio federacija bei kiti įtakingi judėjimai taip pat įsitikinę, jog bet kuri sveikatos apsaugos veikla, prekiaujanti žmogaus kūno dalimis, tarp jų ir krauju, morališkai yra nepriimtina.
Neatlygintinų donorų organizacijos Lietuvoje, pasak D. Tumšio, nėra itin gausios – vienija tik po keliasdešimt bendraminčių, nemokamai aukojančių savo kraują. „Dažniausiai donorai yra kuklūs žmonės, nemėgstantys viešumos“, – pastebi pašnekovas.
Aukojantys kraują – atsparesni
Lietuvoje kraujo komponentų surinkimą, perdirbimą, saugojimą ir gydymo įstaigų aprūpinimą per savo filialus ir mobilias grupes organizuoja Vilniuje esantis „Nacionalinis kraujo centras“ (NKC) ir Kauno „Kraujo donorystės centras“.
Suaugęs žmogus turi apie 5 litrus kraujo, kuris sudaro apie 6–8 proc. kūno masės. Ne dažniau nei kas 60 dienų donoras gali duoti apie pusę litro kraujo. 450 ml kraujo yra optimalus kiekis, kurio atidavimas nekenkia žmogaus organizmui. Tyrimais įrodyta, jog per 24 valandas po kraujo davimo organizmas atstato prarastą kraujo kiekį, o po keleto savaičių – ir kraujo ląsteles. Teigiama, jog po donacijos pagreitėja organizmo medžiagų apykaita, stiprėja žmogaus imunitetas.
Pasaulinė Sveikatos Apsaugos Organizacija teigia, kad kas trečiam žmogui bent kartą prireikia donorų kraujo.
NKC duomenimis, Lietuvoje kasdien kraujo prireikia 100–120 žmonių, todėl būtina, jog kasdien kraujo duotų 380-400 donorų. Lietuvoje žinomas ypač sudėtingas atvejis, kai komplikuoto gimdymo metu gimdyvei dėl kraujo krešėjimo problemų prireikė net 430-ies donorų kraujo.
Deja, statistika teigia, jog neatlygintinai kraujo dažniausiai duoda tik sunkiai sergančių artimieji, kareiviai bei studentai. Prieš keletą metų „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, jog beveik ketvirtadalį respondentų tapti donoru paskatino tik artimą žmogų ištikusi nelaimė.
Kol kiti mąsto ar verta tapti donorais, NDA ir regioninės donorų organizacijos nesėdi sudėjusios rankų. Be nuolat organizuojamų donorystės akcijų, NDA leidžia ir platina informacinio pobūdžio leidinius, organizuoja įvairius forumus, akcijas, sportines varžybas, skirtas donorystei populiarinti. Pasak D. Tumšio, donorų organizacijos nekelia sau tikslo surengti kuo daugiau akcijų, tačiau jomis vis tik pasiekiama neblogų rezultatų – nemažai žmonių ryžtasi duoti kraujo.
„Susergama“ visam gyvenimui
Pasak NDA tarybos pirmininko, vienus neatlygintinus donorus aukoti kraujo paskatina socialinė reklama, kitus – gyvas artimųjų ar draugų pavyzdys, treti susigundo įkalbėti per savanorių akcijas.
„Skaudžiausia, kai donorais tampama tik tuomet, kai suserga artimas ar jam nutinka nelaimė. Viena vertus, neatlygintina donorystė – kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Yra žmonių, davusių kraujo tik vieną kartą, kiti gi, šia „liga“ „suserga“ visam laikui. Tačiau kol kas gydymo įstaigos jaučia nuolatinį kraujo komponentų stygių. Net ir šiose įstaigose gydytojai, ruošdamiesi planinėms operacijoms, įkalbinėja pacientų artimuosius tapti donorais“, – pasakojo D. Tumšys.
Jis neslėpė, jog kraujo problema ypač aktuali tampa vasarą, kai išsibarsto akademinis jaunimas, o nenumatytų traumų rizika išauga keleriopai. „Donorystė – savanoriškas sprendimas. Pasiryžusiam tapti kraujo donorui tenka įveikti ir natūralų pakenkti sau baimės barjerą, ir susiformavusius negatyvius mitus. Čia negali būti jokio spaudimo“, – sakė pašnekovas.
Kraujo aukojo 50-ąjį kartą
D. Tumšys prisiminė, jog pirmą kartą donacijai ranką ištiesė prieš gerą dešimtmetį. Tuomet kartu su draugais jie puolė pagelbėti mažai mergytei, kuri, siaubingai apsiplikiusi verdančiu vandeniu, kamavosi ligoninės nudegimų skyriuje.
„Apsisprendimas tapti nuolatiniu kraujo donoru gimė spontaniškai, draugiško pokalbio metu. Įtakos šiam poelgiui turėjo ir bičiulio – Kauno krašto donorų draugijos pirmininko Žilvino Neliubšio – pavyzdys. Beje, praėjusią vasarą jis kraujo paaukojo jau 50-ąjį kartą“, – teigė pašnekovas.
D. Tumšio nuomone, tereikia bent kartą pamatyti, kam reikalingas donorų kraujas ir visi ligi tol atrodę tvirti bei nenuginčijami pasiteisinimai ar neigiami mitai sugriūva akimirksniu.
„Ne visi suvokia, kad eilinei širdies operacijai kartai prireikia iš keliolikos donorų surinktų kraujo komponentų. Kai pamatai kraujo vėžiu sergančius vaikus, begalinio skausmo kamuojamus nudegus ar po klastingos nelaimės nukraujavusius, kenčiančius dėl hemofilijos, visos abejonės ir svarstymai akimirksniu dingsta“, – tikino D. Tumšys.
