Kovą su vėžiu laimėjusi mergina teigia tik dabar pradėjusi gyventi

Aurėja serganti kraujo vėžiu sužinojo būdama 19-kos. Tuo metu ji baiginėjo antrą kursą kolegijoje, iki kaklo buvo apsikrovusi savanoriška veikla bei turėjo didelių ateities planų. Tačiau žinia, kad jos tikimybė likti gyvai siekia vos 40 proc., pakeitė viską. Visgi šešis stiprios chemoterapijos kursus ir kaulų čiulpų transplantaciją ištvėrusi mergina tikina, kad palūžusi buvo vos du kartus, o liga jai padovanojusi gyvenimą, kurio anksčiau nebūtų sugebėjusi nė įsivaizduoti.

Skaudžiausia buvo netekti plaukų

„Atsimenu, buvo egzaminai, tuo pat metu organizacijoje „Caritas“ Panevėžyje dirbau su prostitucijos aukomis, taip pat padėjau neįgaliems žmonėms, buvau išrinkta į visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ tarybą. Taigi veiklos tikrai netrūko. Tačiau nutiko taip, kad labai sušlubavo sveikata. Kaip tik tuo metu palaidojau dėdę, o po laidotuvių iš namų buvau išvežta tiesiai į ligoninę. Atsidūrusi Vilniuje sužinojau, kad sergu kraujo vėžiu, liga labai arši ir mano galimybė išgyventi siekia vos 40 proc.

Kokia buvo mano reakcija? Gal ir kvailai nuskambės, bet aš sau pasakiau: „Esu merga kaip karvė, rankas ir kojas turiu, o į gyvenimą kabinasi net dviejų mėnesių kūdikiai, kurie net negali pasiguosti, kad jiems skauda ar bloga. Tuo tarpu aš visa tai galiu. Neklausinėjau, kodėl man tai nutiko, tiesiog priėmiau tai kaip faktą, dar daugiau – kaip iššūkį. Esu šventai įsitikinusi, kad tokių išbandymų niekas neduoda silpniems žmonėms. Ir jei tu nori gyventi, įveiksi viską. Aš tuo tikėjau ir niekada nepasidaviau, nes maniau neturinti tokios teisės – juk kiti žmonės kovojo už tai, kad aš gyvenčiau“, - pasakojo Aurėja.

Tai nereiškia, kad buvo lengva. Sunkiausios buvo pirmosios savaitės. Mergina prisipažįsta bijodavusi užmigti, tiksliau, neatsibusti, todėl kiekvieną vakarą žiūrėdavo į dangų, stengdamasi įsiminti kiekvieną žvaigždę, kiekvieną į akiratį patenkančią detalę, kol akys savaime užsimerkdavo. Jos gyvenimas įgavo visai kitokią rutiną: penkios chemoterapijos kurso dienos, 1-2 savaitės, kai krenta visi kraujo rodikliai, tuomet kelios savaitės atsigavimo, tyrimai ir naujas chemoterapijos kursas.

Visa tai truko apie 8 mėnesius – per tą laiką apie mėnesį, o jei kildavo komplikacijų – ir ilgiau, Aurėja praleisdavo ligoninėje, savaitei grįždavo namo ir vėl keliaudavo atgal. Po transplantacijos dar du mėnesius ji praleido nuo aplinkos izoliuotoje palatoje, į kurią artimieji galėdavo įeiti tik laikydamiesi ypatingų higienos reikalavimų. Tuo metu didžiausias jos noras buvo grįžti namo. „Kai man pasakė, kad jau galiu važiuoti namo, nors man buvo silpna, sukosi galva, atsimenu, kad aš tikrai šokinėjau iš laimės“, - prisiminė pašnekovė.

Iš viso liga iš jos gyvenimo išbraukė vienerius metus. Vėžio ląstelių jos kraujyje nerandama taip pat jau metus ir tris mėnesius. Anot merginos, per gydymo laikotarpį buvo tik du kartai, kai ji buvo palūžusi. „Prisimenu, dėl kažko susipykau su sese, o tuo metu buvau labai jautri. Tačiau galiausiai pasižiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje ir pasakiau sau, kad aš galiu tai ištverti. Kitas kartas buvo, kai pirmą kartą turėjau nusiskusti plaukus. Tuo pat metu sužinojau, kad iš vienvietės palatos mane perkels į daugiavietę, kadangi palatos reikėjo silpnesniam ligoniui.

Tikėjausi, kad plika galva prabūsiu atskiroje palatoje, niekam nesirodydama. Netekti plaukų man buvo didžiulis stresas – jie buvo stori, ilgi, gražūs. Mane ištiko isterijos priepuolis – aš nulėkiau į tualetą ir pasakiau, kad niekur neisiu, liksiu čia. Visą tą laiką, maždaug 15 min., su manimi prasėdėjo seselė – nieko nesakydama, nieko neklausinėdama, tiesiog laikydama mane už rankos. Galiausiai aš atsistojau, persikrausčiau su visais daiktais į bendrą palatą ir po 5 min. nusiskutau plaukus“, - atviravo Aurėja.

Matė ne vieną žmogų, kuris nuleido rankas ir mirė

Aurėjai teko matyti įvairiausių reakcijų į ligą. Pavyzdžiui, vienoje palatoje buvo draudžiama kalbėti apie mirtį. „Mergos, jei norite paverkti, duodu jums 15 min., kol skaitau žurnalą, o tuomet eisime ką nors veikti“, - sakydavo moteris. Mes į ligoninę net picas užsisakydavome. Nors tam tikrais momentais po chemoterapijos niekas negalėdavo valgyti termiškai neapdoroto maisto, mums būdavo nesvarbu, kas bus rytoj. Tačiau būdavo ir tokių atvejų, kai žmonės palūždavo, nuleisdavo rankas, netekdavo optimizmo, ir iš tiesų labai greitai mirdavo. Sergant nusivylimo jokiu būdu neturi būti, nes jei tik atsipalaiduosi, tikrai nelaimėsi šitos kovos“, - įsitikinusi pašnekovė.

Ji neatsipalaiduoja ir šiandien, nes žino, kad kovoti reikės dar bent ketverius metus. Tuomet ji turėtų būti perkelta į mažiausios rizikos atkristi grupę. Kuo daugiau praeina laiko, tuo mažesnė baimė ir vis daugiau vilties.

„Stengiuosi pernelyg neplanuoti. Juk sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Prieš ligą aš turėjau milžiniškų planų, o dabar mano artimiausias planas – grįžti į mokslus. Visa kita ateis savo laiku. Tiesiog įsitikinau, kad prieš ko nors norint, reikia labai gerai pagalvoti, nes norai iš tiesų pildosi. Pagaliau jei jau Dievas suteikė man galimybę gyventi, aš ir gyvenu.

Ką šiandien man reiškia gyventi? Tai man labai daug smulkmenų, į kurias žmonės danai nekreipia dėmesio. Man gyventi yra kiekvieną rytą prabudus pažvelgti į dangų. Nesvarbu koks oras – lyja, sninga, šalta, kiekvieną rytą padėkoju Dievui, kad galiu visa tai matyti: besiskleidžiantį gėlės žiedą, atgijusią bitę ar skruzdę, rasti ant žemės nukritusį katino ūsą ir nustebti, koks jis ilgas ir baltas. Anksčiau niekada nesidžiaugdavau pirmu žolės daigeliu, kuris išdygo po žiemos, daugybė dalykų man neturėjo jokios vertės. Tuo tarpu nulūžęs nagas būdavo tikra tragedija. Dabar tiesiog pasiimu žirkles ir nusikerpu visus kitus. Tiesiog mėgaujuosi tuo, ką dabar turiu – oru, kuriuo kvėpuoju, mėgaujuosi, kad galiu prisiglausti prie artimo žmogaus ir pasakyti, kaip stipriai jį myliu. Anksčiau sakydavau tai per retai“, - atviravo mergina.

Aurėja pastebi, kad retas žmogus, įveikęs vėžį, drąsiai gali apie tai kalbėti. Dauguma tiesiog nori pamiršti ligą ir neturėti su ja nieko bendra. „Man irgi yra skaudu, bet aš suprantu, kad tai neišvengiama mano gyvenimo dalis. Ir šiandien, kadangi perėjau visą šią virtuvę, geriau nei kas kitas žinau, kaip žmogus jaučiasi, kai jam krenta plaukai, išopėja burna ir jis nieko negali valgyti, skauda visą kūną. Studijuodama socialinį darbą ir anksčiau savo gyvenimą norėjau paskirti padėdama žmonėms, tik niekaip negalėjau išsirinkti – kam. Dabar nebeturiu abejonių – noriu dirbti su vėžiu sergančiais žmonėmis“, - prisipažino mergina.

Gyvybę išgelbėjo sesuo

Aurėjos donore, išgelbėjusia jai gyvybę, tapo jos sesuo Viktorija. „Su seserimi visada buvome artimos, o po tokių išgyvenimų, ryšys, be abejo, dar labiau sustiprėjo. Manai, kad sesuo bus visada, ir staiga suvoki, kad viskas yra labai trapu. Tuomet ir įvertini, kiek brangūs tau yra žmonės, kurie šalia, koks ypatingas yra kraujo ryšys. Kai reikia kaulų čiulpų donoro, pirmiausiai ir tiriami broliai ar seserys. Laimė, kad aš tikau, kad mes neišgyvenome to laukimo ir nežinomybės, ar donorų registre bus tinkamas donoras. Būna, kad šeimoje keturi broliai ir seserys, bet nė vienas netinka. Yra ir tokių liūdnų atvejų, kai tinkamo donoro nerandama, tiesa, dabar jau vis rečiau, nes donorų registras tiek Lietuvoje, o ypač užsienyje pildosi sparčiau“, - savo išgyvenimais dalinosi pašnekovė.

Kartu su skausmu dėl sesers ligos Viktorija taip pat gavo dovaną. Mergina prisipažino, kad džiaugsmo jos gyvenime dabar daugiau. „Aišku, būna visko – darbas, rutina, bėgimas, lėkimas, kažkas nesigauna. Visa tai išvargina ir ima atrodyti, kad viskas yra blogai. Tada sustoji ir pradedi mąstyti, ar iš tiesų taip, ir pamatai, kad tu niurni dėl smulkmenų. Gyvenime būna svarbesnių už jas dalykų“, - tikino Viktorija.

Abi seserys šiuo metu kaip savanorės dalyvauja sergančius ar sirgusius kraujo vėžiu pacientus vienijančios bendrijos „Kraujas“ veikloje. Aurėjai paskutinę balandžio dieną Palangoje vykusi akcija „Būk geras“, kurios metu žmonės buvo kviečiami registruotis į Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, buvo pirmasis didelis pasižmonėjimas po ligos. Viktorija žmonėms pasakojo apie šio žingsnio svarbą jau ne pirmą kartą. „Kai pats su tuo susiduri, suvoki realią situaciją, kad kiekvienas, potencialiai užsiregistravęs žmogus, kažkam gali būti paskutinė viltis, negali nieko nedaryti“, - tikino ji.

Palangoje per keletą valandų savo valią prireikus tapti donorais pareiškė 67 žmonės. Šiandien Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre užregistruota 5800 donorų. Palyginimui, 2005 m. buvo vos 260 potencialių donorų. Pasaulyje yra 71 negiminingų kaulų čiulpų donorų registras. Šiuose registruose – apie 14 milijonų potencialių kaulų čiulpų donorų.