Vienas akademikas iš JAV įsitikinęs, jog akimirka tragedijos vietoje labai naudinga žmogaus psichologinei sveikatai, nes tokie vaizdai atveria akis ir paskatina labiau vertinti tiek savo paties, tiek artimiausių žmonių gyvenimą ir buvimą šalia.
„Wake Forest“ universiteto Šiaurės Karolinoje profesorius Ericas Wilsonas apie tai rašo savo naujausioje knygoje „Everyone Loves A Good Train Wreck: Why We Can't Look Away“ („Visiems patinka traukinio avarijos: kodėl negalime nežiūrėti“).
„MailOnline“ profesorius sakė, jog tirti šį žmogus elgesio fenomeną jis pradėjo suvokęs, jog jį patį labai traukia tamsioji gyvenimo pusė.
Profesorius pasakojo: „Vis klausdavau savęs: kodėl man taip patinka tokie rašytojai kaip Edgaras Allenas Poe ar Mary Shelley ir kodėl negaliu atsispirti siaubo filmams? Kodėl net ir subrendęs – turiu žmoną ir dukrą – negaliu liautis žiūrėti filmų su Borisu Karloffu?“.
„Supratau, jog galbūt mano liguistas potraukis iš tikrųjų nėra kažkoks nenormalus, galbūt tai nėra taip jau blogai – juk visi turime tamsiąją pusę“, - teigia akademikas.
Norėdamas sužinoti daugiau, profesorius patraukė į kelionę, kurią apibūdina kaip „pažintį su tamsiąja Amerikos puse“. Jis kalbėjosi su daugeliu ekspertų – nuo biologų ir sociologų iki psichologų ir antropologų, net su Ricku Statonu, kuris domisi serijiniais žudikais.
Akademikas padarė išvadą, jog teisingai interpretuojama tamsa gali dovanoti šviesą.
„Yra labai daug priežasčių, kodėl mus traukia tamsioji gyvenimo pusė ar net mirtis. Tai sielą kutenantis, keistas fiziologinis potraukis, gyvuliškas dirgiklis – kai kurie mokslininkai netgi mano, jog jis turi evoliucinę vertę. Pavyzdžiui, kai kurios gazelės stebi, kaip vieną iš jų drasko liūtas. Tą pačią savybę gali turėti ir žmonės – taip mokomės, ko nereikia daryti“, - teigia profesorius.
E. Wilsonas tvirtina, jog apie kažką panašaus kalbėjo ir garsusis psichologas Carlas Jungas. „C. Jungas pasakytų, jog visi turime tamsiąją pusę. Dauguma mūsų gyvena ją slopindami, nors ji mus ir traukia prie mirties ir kraujo. Tačiau C. Jungas tvirtina, jog psichologiniu požiūriu tai sveika, nes padeda mums geriau save pažinti. Noras pažinti tamsą suteikia akstiną pagalvoti apie kančios ir mirties prasmę“, - mano profesorius.
E. Wilsonas griežtai atskiria norą savo akimis pamatyti kančią ir jos suvokimą bei liguistą domėjimąsi tokiais dalykais.
„Jeigu pamatome kraupų eismo įvykį, tikėtina, jog susimąstome apie žmonių kančią ir jaučiate savotišką palengvėjimą, kad taip nutiko ne jums, tačiau nekyla noras nuolat matyti tokių vaizdų ar juos inicijuoti. Apie tai nebūna nei kalbos. Tas, kuris specialiai ieško skausmo, kančios ir tragedijos kaip savo gyvenimo tikslų, rizikuoja susirgti depresija. Gresia apatija, jausmų atbukimas gyvenimo trapumui“, - konstatuoja E. Wilsonas.
