Tūpdamos ant išmatų, šiukšlynų, įvairiausių pūvančių atliekų, dvėselienos, jos perneša įvairius mikrobus, ligų sukėlėjus, parazitinių kirmėlių kiaušinius. Lietuviški uodai sukelia tik alergiją, tačiau erkę turėtume traukti lauk tuoj pat – kad ir savo nagais.
Erkę reikia traukti nagais tuoj pat, užuot laksčius ieškant specialisto
Pasak Užkrečiamų ligų ir AIDS centro (ULAC) Epidemiologinės priežiūros skyriaus medicinos entomologės Mildos Žygutienės, birželio pabaiga ir liepa – tie mėnesiai, kai erkių aktyvumas Lietuvoje būna sumažėjęs. Tos erkės, kurios pavasarį pasimaitino, šiuo metu užsiėmusios kitais dalykais – virškina kraują, neriasi į kitą vystymosi stadiją arba atideda kiaušinius po miško danga. Tačiau toms, kurioms pavyko pasimaitinti anksčiau, šiuo metu jau vėl alkanos, taigi nėra taip, kad erkių visiškai nėra.
„Žmonės yra aktyvūs – jie grybauja, uogauja, poilsiauja gamtoje, ten praleidžia labai daug laiko, o tai padidina žmogaus ir erkės susitikimo galimybę. Todėl eidami į mišką niekada neturėtume atsipalaiduoti – reikia naudoti priemones nuo erkių, tinkamai apsirengti. Jei žmogus pasiskiepijęs nuo erkinio encefalito, tai yra gerai, tačiau prieš Laimo ligą vakcinos nėra, o jos registruojama kur kas daugiau nei erkinio encefalito. Nors Laimo liga nėra tokia pavojinga, kaip erkinis encefalitas, nuo kurio net mirštama, bet antibiotikų kursas pakankamai ilgas.
Be to, tai sisteminė liga ir jeigu ji nepradedama gydyti laiku, vystosi vėlyvosios ligos stadijos, jos sunkėja, o simptomai vis labiau tolsta nuo Laimo ligos diagnozės. Mat gali prasidėti patys įvairiausi sveikatos sutrikimai – iš kardiologiniai, neurologiniai, sąnarių. Ir žmogus net nepagalvos, kad tai erkės įkandimo pasekmė, nes ligos pradžią tikrai galima praleisti, jei erkė įsisiurbė lengvai nematomoje vietoje – nugaroje, pakinkliuose. Net jei ir atsiras raudona dėmelė, pagal kurią diagnozuojama Laimo liga, jos niekas nepastebės. Ypač tai gresia vyresnio amžiaus žmonėms, kurie mažiau nusirenginėja“, - aiškino specialistė.
Kuo ilgiau erkė būna prisisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad perduos ligos sukėlėją. Skaičiuojama, kad Laimo ligos sukėlėjui perduoti reikia 2-3 parų, užsikrėtimas erkiniu encefalitu vyksta per pirmąsias 10 minučių. Taigi pastebėjus erkę ją reikėtų traukti kuo greičiau. Tam tinka visos priemonės – ir pincetas, ir valas, ir iš siūlo padaryta kilputė, ir nagai.
Ištrauktos erkės tirti dėl ligų nereikia, kaip būdavo žmonės raginami anksčiau, tikrai nereikia – tai būtų veltui išleisti pinigai, nes vis tiek jau nieko padaryti negalima. Tiesiog 30 dienų reikia save stebėti, o klasikinis inkubacinis ligos periodas – dvi savaitės.
„Ar daug erkių bus šią vasarą, priklausys nuo klimato. Jei bus sausra, jos bus neaktyvios, nes bus priverstos ieškoti drėgnesnių vietų. Joms gyvybiškai svarbi drėgmė, be kurios jos gali net žūti. Jei bus klasikinė vasara su lietumis, rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje išsivystys nauja erkių generacija, kurioms reikės maisto“, - teigė M. Žygutienė.
Vabzdžiai, kurie negirdimi ir nematomi
Europoje įvairias ligas perneša ir uodai – pavyzdžiui, Vakarų Nilo karštligę, tačiau Lietuvoje specialistai duomenų apie uodų platinamas ligas neturi. Lietuviški uodai paprastai siejami tik su alergija. Mat vienas organizmas į uodo įkandimą reaguoja normaliai, o kitam tai didžiulis šokas. Be to, įkandimo vieta niežti, o kasantis galima nusikasyti iki žaizdos, tuomet atsiranda antrinės infekcinės pavojus, pūliniai. „Moterys nori būti gražios, o kai visas kūnas dėmėmis nusėtas – grožio mažai“, - juokavo pašnekovė.
Niežuliui sumažinti tinka ir paprasčiausios liaudiškos priemonės – galima patrinti citrina, šviežia bulve, svogūnu. Tačiau jei įkandimo vietoje pasireiškia stipri alergija, atsiranda pūslelės, jau tenka kreiptis į gydytoją.
Dar baisesni – mašalų įkandimai. Jei mašalas įkanda į veidą, užtinsta akys, vokai, o dėmės ant odos lieka labai ilgam, gali neišnykti visą vasarą. Tokios reakcijos atsiranda todėl, kad savo seilėse jie turi įvairiausių medžiagų – jie puikiai prisitaikę siurbti kraują, kad ir kokie negudrūs mums atrodo.
„Dar viena kandžiotojų atmaina – vadinamosios sparvos, liaudiškai vadinamos bimbalais. Jų yra daug rūšių ir dydžių, kanda gana skaudžiai, priskrenda visai nezvimbdami. Po jų įkandimų net gali kraujo srovelė tekėti, kadangi jie turi kraujo krešėjimą mažinančių medžiagų. Miškuose jie gali užskristi dideliais būriais ir apkandžioti visą kūną.
Mat alkanos patelės – labai aktyvios, nes joms būtina atsigerti kraujo, kad galėtų atidėti kiaušinius. Ypač šie kraujasiurbiai mėgsta gelti į nugarą, o jei žmogus dar ir tamsiai apsirengęs, sukandžiotas bus šimtu procentų, kadangi jų prioritetas – gyvūnai, o pastarieji dažniausiai būna tamsios spalvos. Taip pat jie reaguoja į išskiriamą šilumą bei anglies dioksidą. Jei žmogus daugiau prakaituoja, jo kraujagyslės labiau paviršiuje, toks žmogus puolamas labiau“, - pasakojo specialistė.
Musės ant maisto palieka ne tik bakterijų, bet ir savo lervų
„Musės tiesiogiai nesikandžioja, išskyrus vieną rūšį, kuri suaktyvėja rudeniop, tačiau jų yra labai daug, jos labai vislios, labai dažnai maitinasi ir labai neišrankios. Jos veisiasi bet kur – srutose, išmatų duobėse, kur tik nori. Jų visas kūnas apaugęs plaukeliais, tad pakilusios nuo nešvarių krūvų ant savo kūno nešasi, aišku, milijonus bakterijų. Ir jei ant stalo yra viliojantis kepsnys, tokia musė tikrai nepasididžiuos ir prie jo prisės, palikdama ant jo dalį savo bakterijų.
Bakterijos, patekusios ant maisto, randa puikią terpę daugintis toliau, juolab kad vasarą yra šilta. Suvalgę tokio maisto galime užsikrėsti įvairiomis užkrečiamomis ligomis. Kitas pavojus, kad ant maisto jos gali padėti kiaušinius – tai pakankamai dažnas atvejis. Kai iš kiaušinių išsivysto lervos, o žmogus jas suvalgo, žmogus suserga miaze. Ji sukelia lengvus, bet pakankamai nemalonius virškinamojo trakto negalavimus ir toksinį poveikį, tačiau negalavimų priežastis pakankamai sunkiai diagnozuojama“, - aiškino M. Žygutienė.
Beje, musės taip gerai prisitaikiusios, kad kiaušinių nemeta bet kur, jos ieško vietos, kad išsivysčiusios lervutės iškart turėtų maisto. Todėl net jeigu dubuo su maistu yra uždengtas lėkštute, užuodusios maistą musės sugeba rasti plyšį, per kurį ir padeda kiaušinėlius.
Tam tikrais atvejais galime apsikrėsti ir gylių lervomis. Pastarieji nekanda, bet ant gyvūnų kailio palieka kiaušinėlius. Jei žmogus turi su tuo gyvūnu glaudų kontaktą, jį prižiūri, lerva gali patekti į žmogaus organizmą. Tuomet ji keliauja organizmu aukštyn, vystosi iš stadijos į stadiją, didėja, galiausiai prasigraužia ties stuburu pro odą ir jau lėliukės pavidalu krenta į dirvožemį, kur vystosi toliau. Pašnekovės teigimu, tokių atvejų Lietuvoje yra nutikę.
Vienos musės atnešto užkrato užtenka, kad susirgtume
Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjos pavaduotojos Birutos Zdanevičienės, vasarą visada padaugėja infekcinių žarnyno susirgimų. Tai lemia keletas veiksnių – šiltas oras, netinkamai laikomas maistas, atsiranda daugiau mikrobų pernešėjų.
„Musės – iš tiesų vienas iš ligų, sukeliančių labai nemalonius simptomus, perdavimo būdų. Atskridusios iš nešvarios aplinkos, jos tupia ant maisto – mėsos, pieno produktų, daržovių, vaisių. Kai kurioms ligoms to užkrato kiekio, kurį atnešė viena musė, ir užtenka, kad žmogus susirgtų. Žinoma, neįmanoma nustatyti, ar žmogus susirgo dėl musės atneštos infekcijos. Gali būti daug kitų veiksnių – pavyzdžiui, maisto produktai laikomi netinkamai, nešvarios rankos. Visgi faktas, kad musės perneša ligų sukėlėjus, neginčijamas. Beje, kuo daugiau aplink zuja musių, tuo labiau tikėtina, kad netoliese yra daug šiukšlių ir netvarkinga aplinka“, - aiškino pašnekovė.
B. Zdanevičienė mokslinėje literatūroje rado aprašytų atvejų, kad musės, pernešdamos ant savo kojyčių askaridžių kiaušinėlius, netgi gali platinti šunų askaridozę – sunkią kirmėlių sukeltą ligą, taip pat kitas ligas.
Taigi su maistu reikia elgtis dėmesingai, nepalikti neuždengto, laikyti jį šaldytuve. Palikdami maistą šilumoje mes sudarome sąlygas musės atneštam ligos užkratui dar ir pasidauginti. Ilgiau pastovėjusį maistą specialistė patarė prieš valgant dar kartą nuplauti arba apdoroti karščiu – virti, kepti, troškinti.
„Žarnyno infekcijoms ypač jautrūs vaikai. Suaugusieji turi stipresnį imunitetą, nes per savo gyvenimą jau yra susidūrę su panašiais mikroorganizmais. Todėl tą patį produktą suvalgęs suaugęs žmogus gali ir nesusirgti, o vaikas susirgs“, - teigė B. Zdanevičienė.
