O ką žmonės daro, kad būtų išvengta vadinamosios antibiotikų apokalipsės? Na, pasirodo, kad labai daug. Pirmiausia yra tie, kurie ragina mus vartoti mažiau antibiotikų, nes kuo daugiau jų vartojame, tuo atsparesnės tampa bakterijos.
Pietų Kalifornijos universiteto psichologas Jasonas Doctoras atliko ne vieną eksperimentą, kad išsiaiškintų, ar įmanoma priversti gydytojus skirti mažiau antibiotikų. Jis įtikino daugiau nei 200 gydytojų parašyti savo pacientams laišką, kuriame jie žada protingiau skirti antibiotikų.
Gydytojai tą laišką atspausdino ant plakato dydžio lapo ir pasikabino savo kabinetuose. Vėliau buvo eksperimentuojama su tam tikra reitingavimo sistema: gydytojams kiekvieną mėnesį buvo siunčiamas elektroninis laiškas, kuriame buvo nurodoma, kiek koks gydytojas per mėnesį skyrė antibiotikų. Tad gydytojai galėjo kiekvienas palyginti savo rezultatus.
Taip pat medikų kompiuteriuose buvo įdiegti specialūs perspėjimai, kurie ragino gydytojus dar kartą įvertinti, ar tikrai reikia skirti antibiotikų. Taip pat buvo rasta ir būdų gydytojams nuraminti pacientus, reikalaujančius antibiotikų.
Visos šios priemonės kartu leido gerokai sumažinti antibiotikų skyrimą. Kai kurios jų dabar įgyvendinamos visoje Amerikoje ir kitose šalyse. Tačiau net jei žmonėms būtų skiriama antibiotikų tik tuomet, kai jų iš tiesų reikia, tai nepadėtų išspręsti problemos. Nes nors žmonės yra didelė antibiotikų rinka, egzistuoja dar didesnė.
1950 metais vienoje laboratorijoje atsitiktinai buvo pastebėta, kad gyvuliams davus antibiotikų jie auga greičiau. Nuo tada ūkininkai visame pasaulyje pumpuoja gyvulius antibiotikais, nors moksliniai tyrimai įrodo, kad atsparumas bakterijoms gali būti perduotas nuo gyvulių žmonėms.
Tačiau viena šalis parodė, kad anksčiau nuo antibiotikų priklausomi ūkininkai gali jų atsisakyti. Nyderlanduose viename kvadratiniam metrui tenka daugiau gyvulių nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, ir daugelį metų tiems gyvuliams reguliariai buvo duodama antibiotikų. Draudimas naudoti augimą skatinančių antibiotikų rezultatų nedavė, nes ūkininkai ir toliau jų duodavo, tačiau viską registruodavo kitaip.
Tačiau po kelių susidariusių pavojingų situacijų, Nyderlandų vyriausybė nusprendė imtis priemonių. Ir 2009 metais ūkininkams buvo nurodyta per dvejus metus sumažinti gyvuliams duodamų antibiotikų kiekį 20 proc., o per kitus penkerius – 50 proc.
Dikas Meviusas buvo buvo infekcinių ligų specialistas ir veterinaras, kuris padėjo ūkininkams parengti planą, kad jie galėtų įvykdyti minėtus nurodymus. Jie sukūrė duomenų bazę, kurioje buvo skelbiami didžiausi pažeidėjai. Taip pat ūkininkams buvo pirkti antibiotikų iš skirtingų veterinarų. Veterinarai ir ūkininkai, kurie bereikalingai skyrė ar naudojo antibiotikų sulaukdavo baudų arba netekdavo licencijos.
Ir, stebėtinai, olandų ūkininkai ėmė laikytis tvarkos. Jie nustojo naudoti antibiotikus ir pakeitė gyvulių auginimo metodiką. „Tai buvo tikra revoliucija, – sakė D. Meviusas. – Vos per kelerius metus mums pavyko antibiotikų naudojimą sumažinti 60 proc.“
Tačiau dauguma šalių šiuo metu juda priešinga kryptimi. Manoma, kad Kinijoje, Brazilijoje, Rusijoje, Indijoje ir Pietų Afrikoje naudojamų antibiotikų kiekis iki 2030 metų padvigubės ir daugės atsparumo jiems atvejų. Štai kodėl kai kurie mokslininkai ieško naujų antibiotikų šaltinių.
O kiti mokslininkai ne ieško naujų antibiotikų, bet stoja į kova su pačiomis bakterijomis. Pavyzdžiui, Notingamo universiteto mikrobiologė Kim Hardie tyrinėja, kaip bakterijos komunikuoja. Taip, bakterijos komunikuoja.
Kai viena bakterija, tarkime, patenka į jūsų plaučius, ji slepiasi nuo imuninės sistemos ir antikūnų, kuri gali ją sunaikinti. Tad ji neatskleidžia savo ginklų – savo toksinų, bet tūno ir laukia.
„Kai bakterija suvokia, kad tai yra gera vieta daugintis, tuomet ji komunikuoja“, – aiškino mokslininkė. Atskiros bakterijos viena kitą skaičiuoja, kol pajunta, kad jų jau yra pakankamai. Tuomet jos išsitraukia savo ginklus ir puola imuninę sistemą.
„Jeigu pilį puola vienas karys, piliai niekas negresia, – sakė ji. – Bet jeigu vienas karys laukia atvykstančios visos armijos, ir visi kariai vienu metu panaudoja savo ginklus, tuomet jie gali užimti pilį.“
O kas, jeigu galėtume sustabdyti tokį bakterijų komunikavimą, kad net jei jų ir būtų jūsų plaučiuose, jog negalėtų viena kitos suskaičiuoti ir niekada negalėtų surengti atakos? K. Hardie sako, kad tai galima padaryti, ir savo laboratorijoje atlieka eksperimentų ir jau sulaukė gerų rezultatų. Ji mano, kad šiuo principu paremtas antibiotikas rinkoje galėtų atsirasti po maždaug dešimties metų.
Kiti mokslininkai taip pat atlieka kitokių eksperimentų, ir jų sėkmė priklausys nuo mūsų žinių apie bakterijas. Kaip sakoma, pažink savo priešą. Tad kaip galime užkirsti kelia antibiotikų apokalipsei? Turime išmokti pergudrauti bakterijas.
