Iki XIX amžiaus vidurio, kai buvo išrasti anestetikai, chirurgai, norėdami nupjauti galūnes, susiūti žaizdas ar pašalinti paslaptingus auglius, pacientų skausmą slopindavo opiumu arba alkoholiu. Nors šios priemonės apsvaigindavo pacientą ir jis tapdavo ne toks jautrus, jos ne visada numalšindavo skausmą ar ištrindavo iš atminties skausmingus potyrius.
Išradus anestetikus, gydytojams pasidarė kur kas lengviau nuslopinti paciento pojūčius vaistų kombinacijomis, kurios ne tik numalšina skausmą, bet ir atpalaiduoja raumenis, o kartais panardina į gilią miego būseną su trumpalaike amnezija. Šiandien medicina naudoja dvejopus anestetinius vaistus: tuos, kurie nuskausmina visą kūną ir jus užmigdo (bendroji anestezija), bei tuos, kurie užšaldo tik atskiras kūno dalis (vietinė anestezija).
Vietinė anestezija blokuoja nervus, kurie konkrečią kūno dalį ar sritį jungia su smegenimis. Ji neleidžia nervams perduoti skausmo signalų mūsų smegenims. Tai gali būti novokaino injekcijos, kurias į dantenas sušvirkščia odontologai, taisydami dantų kanalus, ar epidūrinė nejautra, leidžianti (santykinai) neskausmingai pagimdyti, per stuburo kanalą blokuodama iš pilvo srities kylančius skausmo impulsus.
Rimtesnėms operacijoms, kurioms būtina, kad pacientas būtų nesąmoningas,gydytojai naudoja bendrąją anesteziją. Jos metu pacientas užmigdomas ir nejaučia jokių operacijos potyrių (tačiau pabudus jaučia pooperacinius skausmus). Šis metodas taip pat apriboja fiziologinę reakciją į chirurginius pjūvius, palaikydamas vienodą kraujo spaudimą bei širdies ritmą ir neleisdamas išsiskirti pernelyg dideliam streso hormono kiekiui.
Iš pradžių bendrajai anestezijai buvo naudojamas eteris ir chloroformas. Tačiau skirtumas tarp to, kiek šių medžiagų reikia operacijai, ir kiekio, kuris gali tapti mirtinas, yra labai mažas. Dažnai pacientas būdavo užmigdomas per kempinę, pridėtą prie nosies, o tokiu būdu kontroliuoti šių medžiagų kiekį būdavo sudėtinga.
Šiuolaikinė medicina bendrajai anestezijai naudoja inhaliuojamų dujų mišinį, kurį gali sudaryti diazoto monoksidas, dar vadinamas juoko dujomis, ir tokie eterio vediniai kaip izofluranas, sevofluranas ir desfluranas.
Patyrę anesteziologai šiuos vaistus skiria per aparatus, kurie nustato tikslią dozę, kad pacientas užmigtų tik operacijai, o ne amžiams. Kadangi šie vaistai trikdo kvėpavimą, dažnai tokie pacientai yra intubuojami – į jų trachėją įkišamas plastikinis arba guminis vamzdelis, prijungtas prie plaučių ventiliaciją atliekančio kvėpavimo aparato.
Nors medicina šiandien neįsivaizduojama be anestetikų, mokslininkai iki šiol tiksliai nežino, kaip jie veikia. Daugiausia pripažinta teorija teigia, kad jie sąveikauja su smegenų ląstelių lipidais, keisdami ląstelių aktyvumą. Tačiau tikslūs mechanizmai lieka nežinomi.
Nepaisant to, kitą kartą, kai teks atsigulti po chirurgo skalpeliu, tiesiog džiaukitės, kad anestetikai veikia.
