Daugelis prisimena tuos laikus, kai pensinio amžiaus žmonės, mokėdami 20 proc. kainos, neįgalūs žmonės – 10 proc. kainos, dirbantys – 50 proc. kartą per metus galėdavo pasinaudoti sanatorinio gydymo paslaugomis (likusią dalį kainos padengdavo ligonių kasos). Tačiau nuo 2003 m. sausio 1. d. buvo pakeistas Sveikatos draudimo įstatymas, ir nuo to laiko sanatorinis gydymas suaugusiems žmonėms, įskaitant ir sulaukusius pensinio amžiaus, nėra kompensuojamas.
Prioritetas – vaikai
Šiuo metu sanatorinis antirecidyvinis gydymas kompensuojamas vaikams iki 8 metų ir iki 18 metų asmenims, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažinti neįgaliais (jie moka 90 proc. bazinės kainos). Kitaip sakant, kompensuojamomis sanatorinio gydymo paslaugomis gali naudotis tik vaikai, suaugusieji už sanatorinį gydymą moka patys.
Vaikai iki 8 metų turi teisę vykti į medicininės reabilitacijos įstaigas lydimi slaugančio asmens. Vyresni vaikai, kuriems būtina slauga, taip pat turi tokią galimybę, jei taip nusprendžia gydytojų konsultacinė komisija.
Šiuo metu, A. Taminsko turimais duomenimis, suaugusiesiems paslaugas teikiančiose sanatorinio gydymo įstaigose du trečdalius vietų užima asmenys, mokantys visą paslaugų kainą savo lėšomis, tik trečdalis žmonių yra atvykę su ligonių kasų pažymomis pabaigti medicininės reabilitacijos po ūmios ligos ar traumos.
Tik labai ligotiems
Kai darbingo amžiaus žmogui nustatomas iki 40 proc. darbingumo lygis (ankstesnės I–II invalidumo grupės), o pensinio amžiaus žmogui – dideli specialieji poreikiai dėl ligų, kurios išvardintos sveikatos paslaugos ministro įsakyme, jie turi teisę 20 dienų per metus gauti palaikomosios reabilitacijos paslaugas, kad jų būklė neblogėtų. Tai yra truputį panašu į buvusį sanatorinį gydymą, tik anksčiau šiomis paslaugomis galėjo naudotis visi, sergantys lėtinėmis ligomis, o dabar – asmenys, sergantys ligomis, nurodytomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. V-50, daugiausiai tai neurologinės bei atramos-judamojo aparato ligos.
A. Taminskas atkreipė dėmesį, kad po persirgtos ligos ar patirtos traumos gydantysis gydytojas ligoniui gali skirti ir ambulatorinę reabilitaciją, veiksmingumu nenusileidžiančią stacionarinei. Jei gydantysis gydytojas siunčia pacientą ambulatorinei reabilitacijai, o ligonis nori vykti į kitame mieste esančią stacionarinę reabilitacinę įstaigą (sanatoriją), už vadinamąsias „viešbučio paslaugas“ – nakvynę ir maitinimą (jei pacientas apsistos minėtoje sveikatos priežiūros įstaigoje) – teks susimokėti pačiam. Ligonių kasos sumoka tik už įstaigos suteiktas gydymo procedūras.
Kaip susigaudyti?
Valstybinės ligonių kasos atstovas, paklaustas, kaip žmogus gali sužinoti apie reabilitacijos ar palaikomojo gydymo paslaugas, kuriomis gali pasinaudoti, ar gydytojas privalo apie tai informuoti, atsakė, kad ministro įsakymu nustatyta, jog fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas vaiko atstovui arba vaikui nuo 16 metų suteikia informaciją apie galimybę gauti medicininės reabilitacijos paslaugas. Vaiko atstovas arba vaikas parašu patvirtina, kad minėtą informaciją gavo. Jei žmogus suaugęs, gydantysis gydytojas to daryti neprivalo.
Dėl laisvų vietų sanatorijose ir reabilitacijos įstaigose galima sužinoti Valstybinės ligonių kasos interneto puslapyje www.vlk.lt. Galbūt ne visi, ypač vyresnio amžiaus žmonės, namuose turi internetą, tačiau tokiu atveju galima paprašyti vaikų, giminaičių ar kaimynų pagalbos.
Kairėje pusėje patekus į skyrelį „Medicininė reabilitacija“, galima ne tik sužinoti apie laisvas vietas medicininės reabilitacijos įstaigose, bet ir susirasti minėtąjį šią sritį reglamentuojantį ministro įsakymą. Šiame skyrelyje yra ir specialios paieškos pagal ligas arba reabilitacijos įstaigas. Taip pat galima paskambinti Valstybinės ligonių kasos informacijos telefonu (8 5) 236 4115.
Ar tikrai nėra lėšų?
Labai dažnai ligoniams pasakoma, kad nors medicininė reabilitacija jiems priklauso, šiuo metu nėra lėšų. Ar konkreti įstaiga turi lėšų, galima sužinoti teritorinėje ligonių kasoje (iš viso yra penkios teritorinės ligonių kasos, aptarnaujančios po dvi apskritis).
Šiems metams Seimas medicininei reabilitacijai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo skyrė 134 mln. litų, šios lėšos buvo išdalintos teritorinėms ligonių kasoms pagal statistinį gyventojų skaičių, paskiau teritorinės ligonių kasos pasirašo sutartis su gydymo įstaigomis dėl joms tenkančios lėšų dalies.
Kai kurie žmonės įtaria, kad į prestižines vietas vasarą ir prie jūros patenka tik „išrinktieji“, bet iš tikrųjų, pasak A. Taminsko, manevro teisės ligonis neturi. Ministro įsakymu jis į medicininės reabilitacijos įstaigą turi nuvykti per 5 darbo dienas nuo išrašo iš medicinos dokumentų užpildymo datos. Tad jei žmogus iš ligoninės išrašytas žiemą, vasarai „užsisakyti“ vietos jam niekaip nepavyks. O reabilitacijos įstaigos, kaip jau minėta, pasirenkamos pagal profilį, ne pagal vietovę.
Palaikomosios reabilitacijos, kuri skiriama ne po ligos ar traumos, o pagerėjimo laikotarpiu, taip pat negalima užsisakyti iš anksto. Kadangi lėšos yra ribotos, visi pageidaujantieji šios paslaugos rašomi į eilę, ir gavus lėšų, tam tikram kiekiui žmonių pasiūloma vykti į reabilitaciją.
Dėl vaikų yra truputį kitaip – didžiausias jų antplūdis būna per vaikų atostogas, tačiau reabilitacijos įstaigos, norėdamos išsilaikyti, privalo turėti ligoniukų ištisus metus, tai yra sudaromos sutartys su gydymo įstaigomis, kad tam tikras kiekis vaikų būtų siunčiamas ištisus metus, o sanatorija įsipareigoja tuos vaikus priimti.
Kai kurios gydymo įstaigos taip pat turi pasirašiusios sutartis su konkrečiomis suaugusiųjų reabilitacijos įstaigomis. A. Taminskas sakė, kad nors tokiais atvejais kartais įtariama korupcija, tačiau iš tikrųjų toje gydymo įstaigoje vieta yra garantuota. Jei ligonis (jis turi tokią teisę) nori patekti į kitą gydymo įstaigą, jis pats turi ieškoti laisvos vietos ir derinti atvykimo laiką.
Valstybinės ligonių kasos atstovas sakė, kad nors dėl korupcijos ir pats yra girdėjęs visokiausių gandų, tačiau jokio rašytinio dokumento ar skundo akyse nėra matęs.