Viešojoje erdvėje pasigirdę nuogąstavimai, kad birželį kraujasiurbių mašalų antplūdis Pietų Lietuvoje gali tapti vos ne stichine nelaime, nes šiemet nebuvo skirta pinigų jiems naikinti, tėra tik spėlionės, o ne pagrįstos prognozės.
Iki šiol jau 12 metų kiekvieną gegužę prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos į Nemuną būdavo pilama biologinio preparato šių mašalų lervoms naikinti. Todėl, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio, dėl šiųmetės priverstinės pertraukos, padarytos dėl lėšų stygiaus, padėtis neturėtų iš esmės pasikeisti.
Šiųmetė pertrauka yra priverstinė pirmiausia dėl finansinių sunkumų. Ligi šiol lėšų minėtajam biologiniam preparatui pirkti buvo skiriama iš Vyriausybės rezervo ir valstybės biudžeto (1999–2010 m. tam skirta 2,6 mln. Lt). Pinigų preparatui naudoti skirdavo ir savivaldybės. Priemones mašalų populiacijai reguliuoti įgyvendindavo Alytaus apskrities administracija, o panaikinus apskritis ši funkcija atiteko Druskininkų savivaldybei. Aplinkos ministerija šių priemonių niekada nefinansavo ir dabar neturi galimybių tai daryti.
Didžiausios veisyklos – Nemuno vidurupyje
Kraujasiurbių mašalų Pietų Lietuvoje pagausėjo 1992-aisiais. Jų populiacija savo apogėjų pasiekė apie 1996 m., kai nuo jų kentėjo ir žmonės, ir gyvuliai. Didžiausios šių mašalų veisyklos aptiktos Nemuno vidurupyje, netoli Prienų rajono. Populiacijos epicentras – Nemuno atkarpa nuo Augustavo kanalo Baltarusijoje iki Merkinės Varėnos rajone.
Deja, kraujasiurbių mašalų plitimo priežasčių mokslininkams galutinai nustatyti vis dar nepavyksta. Kaip viena svarbiausių įvardijamas pasikeitęs upės hidrologinis režimas, vandens užterštumas. Įtakos turi ir pakitusi mašalų lervų mitybos bazė, sumažėjęs šiomis lervomis mintančių žuvų skaičius, santykinis vandens atšilimas.
Po išsamių tyrimų 1999 m. buvo pradėta vykdyti mašalų populiacijos reguliavimo programa ir biologiniu preparatu išpurkšta Nemuno atkarpa nuo valstybės sienos su Baltarusija iki Nemunaičio Alytaus rajone.
Išliekamasis poveikis – neaiškus
Naudojamo biologinio preparato poveikio efektyvumas vandenyje esančių mašalų lervutėms naikinti siekdavo 90–100 proc. Pietų Lietuvos regione taip reguliuojama mašalų populiacija netrukdė dirbti ir ilsėtis iki vasaros vidurio, nebent pietinių krypčių vėjai atnešdavo šių mašalų iš kaimyninės Baltarusijos. Baltarusijoje šios reguliavimo priemonės nėra ir nebuvo taikomos, išskyrus pirmuosius kelerius metus, kai preparato buvo įvežta iš Lietuvos.
Pasak L. Budrio, biologinis preparatas „Vecto Bac“ yra gana veiksmingas mašalų lervoms naikinti. Juo apdorojant Nemuno atkarpas nuo valstybės sienos su Baltarusija iki Merkinės pasiekiamas didžiausias efektas. Tačiau per visą šio preparato naudojimo laikotarpį nebuvo galimybių patikrinti, koks jo išliekamasis poveikis mašalų populiacijai. Kadangi šiemet nebuvo skirta lėšų „Vecto Bac“ pirkti, mašalų gausa parodys, ar kasmet vykdomos priemonės turi ilgalaikį poveikį.
Lietuvos laimė – nedidelės upės
Gamtininkas ir minėtos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius tvirtina, kad tos pačios liūdnai pagarsėjusių upinių mašalų lervutės vystosi upėse, ne mažesnėse nei Nemunas. Net Neryje yra užfiksuoti tik pavieniai šių mašalų lervučių vystymosi atvejai. Tad tų kraujasiurbių mašalų ekspansija į kitus mūsų krašto regionus – neįmanoma.
Be to, lervutėms vystytis reikia greitos vandens tėkmės, o toks Nemunas yra tik nuo sienos su Baltarusija iki Alytaus. Jau nuo Prienų jo srovė ima gerokai lėtėti – net čia jau juntama Kauno hirdoelektinės ir Kauno marių įtaka.
Kaip apsiginti nuo mašalų?
„Visų pirma, – pabrėžia S. Paltanavičius, – skirtingai nei uodai, šie mašalai neskrenda į patalpas ar uždaras erdves. Jie – atvirų plotų mėgėjai. Antra, jie, kitaip nei uodai, ne gelia, o tiesiog pragraužia žmogaus ar gyvulio odą.“
Vienas ar keli mašalai (jų ilgis – vos 1–2 mm) pavojaus nekelia, tačiau jeigu apninka jų spiečius – tikra prapultis. Tad S. Paltanavičius pataria: „Jei šiemet bus gausu mašalų, stenkitės būti lauke apsirengę lengvais visą kūną dengiančiais drabužiais. Jeigu teks dirbti laukuose, įsigykite bitininko tinklelį ir užsimaukite lengvas medžiagines pirštines. Kadangi minėti mašalai yra kur kas mažesni už uodus, net ir plonutėlis audeklas jiems tampa neįveikiama kliūtimi.“
Pagaliau galima suplanuoti lauko darbus taip, kad jie būtų atliekami ne karštuoju paros metu (ryte, vakare ir naktį mašalai nėra aktyvūs).
Iš biologinių preparatų, saugančių nuo mašalų, S. Paltanavičius pamini gvazdikėlių aliejų. Ankstesniais metais Dzūkijoje jis būdavo išperkamas visose vaistinėse. Šis preparatas neturi jokio šalutinio poveikio žmogui, atbaido mašalus ir uodus, tačiau jo kvapas gali privilioti kitus vabzdžius, pavyzdžiui, gylius ar sparvas.
Galiausiai reikėtų paminėti ir tai, kad mašalų gyvavimo amžius – labai trumpas (vos 2–3 savaitės). „Tad paprastai po Joninių mašalų jau nebelieka. Iki kito sezono...“ – teigia gamtininkas.