Kas atsitiko po operacijos, kad mane išvežė ne į skyrių, bet į reanimacinę palatą, nežinau. Protarpiais kažką menu, o kartais tarsi viskas „išsitrynę“. Tik iš sesės pasakojimo supratau, kad ji labai išsigando mane pamačiusi, atrodžiau baisiai. Jaučiausi, kiek prisimenu, siaubingai. Visada tikėjau, kad reanimacinėje palatoje ligoniais yra labai rūpinamasi, bet tuo metu to rūpesčio pasigedau.
Ačiū Dievui, košmaras baigėsi ir mane perkėlė į skyriaus palatą. O čia tai personalas ligoniais tikrai rūpinasi. Labai dažnai užsuka medicinos sesutės į palatą paklausti, ar viskas gerai, ar nieko nereikia. Kartais ištartas žodis labiau gydo nei vaistai.
Už profesionalų darbą, atsidavimą savo pareigai tariu kuo nuoširdžiausią ačiū mane operavusiam gydytojui traumatologui ortopedui Renatui Steponavičiui. Linkiu jam stiprios sveikatos ir kantrybės su ligoniais.
Taip pat noriu padėkoti medicinos seselei Vilmai Čižauskienei. Jeigu visi tokie žmonės būtų, patikėkit, karo tikrai nebūtų. Tai didelės širdies žmogus, švelnumo ir jautrumo įsikūnijimas. Jai įžengus į palatą, man iš karto palengvėdavo. Žinojau kad ji pasakys švelnų žodį, su jautrumu ir atsakomybe atliks savo pareigą.
