„Tai žada naujų panaudojimo būdų seniems vaistams, kurių saugumas jau patikrintas, todėl tai būtų greitesnis ir pigesnis naujų gydymo būdų kūrimo būdas“, - sakė tyrimą atlikęs Stanfordo universiteto (JAV) Medicinos mokyklos bioinformatikos specialistas Atulas Butte.
Esama daug pavyzdžių, kai vienu tikslu sukurti vaistai vėliau pradedami naudoti nuo kitos ligos. Pavyzdžiui, aspirinas (acetilsalicilo rūgštis) naudojamas ne tik nuo skausmo, bet ir mažinti kraujo krešimą tokiu būdu mažinant infarkto riziką. O kai buvo atrastas kraujospūdžiui mažinti skirtas vaistas sildenafilis, pastebėtas labai įdomus jo šalutinis poveikis, kuris tapo pagrindiniu: vaistas stiprina erekciją. Dėl to šis preparatas, kurio prekinis pavadinimas yra „Viagra“ staigiai išpopuliarėjo visame pasaulyje.
Tokios vaistų taikymo keliose srityse galimybės vaistų kūrėjams gali sutaupyti daug laiko ir pinigų. Vieno naujo vaisto sukūrimas vidutiniškai trunka dešimtmetį ir kainuoja apie 800 mln. dolerių. O egzistuojančių vaistų saugumas yra patikrintas, juos leidžiama vartoti žmonėms, taigi, belieka tik patikrinti jų tinkamumą naujoms indikacijoms.
„Iki šiol naujos paskirtys vaistams vis dar dažniausiai atrandamos atsitiktinai ar spėjant“, - teigia A. Butte.
Mokslininkas su kolegomis leidinyje „Science Translational Medicine“ pristatė efektyvesnį būdą ieškoti naujų paskirčių seniems vaistams: įvertinti kaip ligos ir vaistai veikia maždaug 30 tūkst. žmogaus ląstelėje esančių genų aktyvumą. Mokslininkai surinko daugelį metų kauptą informaciją apie tai, kurie genai yra aktyvuojami ar slopinami sergant tam tikromis ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus.
„Iškėlėme hipotezę, kad jeigu ligą galima apibūdinti tam tikrais genų ekspresijos pokyčiais, o vaistas veikia priešingai, tuomet vaistas turėtų pasižymėti terapiniu poveikiu tai ligai“, - aiškino mokslininkas.
Beieškant tokių derinių A. Butte su kolegomis naudojosi viešomis duomenų bazėmis ir lygino 100 ligų bei 164 vaistų molekulių poveikį genams. Jie atrado gydymo kandidatų 53 ligoms, daugelis jų nustatytų derinių jau yra taikomi oficialiai, tačiau būtai ir visiškai netikėtų atradimų. Pavyzdžiui, analizė prognozavo, kad vaistas nuo epilepsijos topiramatas turėtų tikti nuo uždegiminių žarnyno ligų, pavyzdžiui, Krono ligos. O nereceptinis preparatas cimetidinas, mažinantis skrandžio rūgšties išskyrimą bei naudojamas kaip priemonė nuo rėmens graužimo, tiko tam tikram plaučių vėžio tipui.
Norint patikrinti pastarąjį ryšį mokslininkai išmėgino vaisto poveikį pelėms, sergančioms plaučių vėžiu. Nustatyta, kad vaistas lėtina vėžinių plaučių ląstelių augimą, bet neturi įtakos inkstų vėžiui. Žiurkėms, sergančioms kolitu sumaitinus topiramato, sumažėjo jų žarnyno tinimas ir opėjimas.
