Į Lietuvą atslinkusi COVID-19 liga iš esmės pakeitė ir didžiosios dalies medikų darbą, ypač dirbančių Reanimacijos ir intensyvios terapijos (RITS) skyriuose.
Tiesa, suvokimas apie tai, kad siaunčiant koronavirusui reikės dirbti kitaip, atėjo ne iškart.
Vienos ligoninės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus gydytojas anesteziologas reanimatologas Ričardas P. prisiminė, kaip dar kovo mėnesį reikėjo ligoninės administraciją ir infektologus įtikinėti naujam pacientui daryti COVID-19 testą, net jei jis ir nesilankė tuo metu Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) nustatytose rizikos šalyse.
Niekas tada nežinojo ir ką daryti, jeigu koronaviruso testas, atliktas pacientui, būtų teigiamas.
Tuo metu dar iki galo nesuvokta ir asmens apsaugos priemonių svarbos, tad COVID-19 liga užsikrėtęs pacientas, ištiktas klinikinės mirties, gaivintas be jų.
Kaip atrodė kovos su pandemija pradžia gydytojas Ričardas P. vaizdžiai aprašė socialinio tinklo "Facebook" paskyroje. Su jo leidimu pateikiame pasakojimą portalo Delfi skaitytojams:
Liepsnojant naujam Černobyliui, noriu pasidalinti prisiminimais iš kovo mėnesio vidurio.
KARANTINAS VIENAS
2020 kovo 16 d., budėjimas RITS
Po pasitarimo RITS pradėjome ruoštis COVID teigiamų pacientų gydymui. Apžiūrėta Infekcinė ligoninė, ten kuriamas 4 lovų intensyviosios terapijos poskyris su 2 palatomis [taip niekada ir nepanaudotas]. Nuvykus apžiūrėti įrenginėjamas san. praleidėjas.
Reanimacijos skyriuje pademonstruota apsirengimo ir nusirengimo tvarka, pradėtos ruošti asmens apsaugos priemonių (AAP) atmintinės [kurias po to išdalijome ne tik kitiems skyriams, bet netgi kitoms ligoninėms]. Remiantis pasaulinių sveikatos draugijų rekomendacijomis, kolegės paruošia COVID-19 ligos gydymo gaires mūsų skyriuje.
Į skyrių ateina gyd. nefrologė, norėdama pasitarti dėl gydymo taktikos pacientui, kuriam pasireiškė skilveliniai ritmo sutrikimai. Pacientas nuo penktadienio, kovo 13 dienos gydomas ligoninėje, grįžo sirgdamas iš užsienio, dėl nustatyto inkstų funkcijos nepakankamumo skubos tvarka pradėtas dializuoti. Dar pusiau juokais, pusiau rimtai paklausiam, ar pacientas ištirtas dėl COVID, pasirodo ne, be to jau penktadienį buvo trumpam ir mūsų skyriuje, nes prieš dializę reikėjo įvesti kateterį į stambią kraujagyslę.
Nepraėjus ir kelioms valandoms kolega D iškviečiamas gaivinti ir iš dializių salės pargabena tą patį pacientą. Jam dializės metu įvyko klinikinė mirtis dėl skilvelių virpėjimo. Gaivinimo metu įvesta gerklų kaukė, gelbėjant gyvybę skubi reanimacinė pagalba teikta be AAP.
Tiek 03-13 rentgeno nuotraukoje, tiek 03-16 kompiuterinėje tomogramoje ARDS ir virusinės pneumonijos vaizdas, abipusis pleuritas. Kraujyje limfocitopenija. Galvoje užsidega vis daugiau lempučių. Iki vakaro įkalbinėjame administraciją ir infektologus, kad LEISTŲ atlikti pacientui COVID testą. Argumentai, kodėl NEREIKĖTŲ tirti varijuoja nuo „nėra indikacijų, nes pacientas pagal SAM sąrašą nesilankė rizikos šalyse“ [nors toje šalyje tuo metu jau nustatytas plitimas visuomenėje, o keliauta per Stambulą], taip pat „nespauskite ir nepanikuokite“ iki „kaip atrodys ir ką reikės daryti, jeigu testas teigiamas?“ Galų gale leidimas duodamas, pildomas konsiliumas ir važtaraštis skubiam testo pervežimui į Vilnių.
Pacientas išlieka sąmoningas, mieguistas, kvėpuoja deguonimi per veidinę kaukę su rezervuaru. Vienvietėje RITS palatoje, kurią staigiai pavertėme į improvizuotą boksą-izoliatorių, prie paciento dirba personalas su labai skirtingomis AAP. Į bokso prieškambarį, kur nuo seno sudėtos gydymo priemonių atsargos, stovi kraujo dujų tyrimo aparatas, narkotinių vaistų seifas, vaikštoma be AAP.
Apie 1 val. nakties sulaukiame profesoriaus iš Vilniaus skambučio – skubama pranešti, kad paciento COVID testas teigiamas. Skambiname aukščiau, vidury nakties į ligoninę suguža administracija – skyriaus vedėjas, vyresnioji slaugytoja, prisistato direktorius su pavaduotoja, atsakinga už kontaktų nustatymą. Pergalvojus taktiką, kadangi stabdomas planinis darbas, izoliatorius paruošiamas I dienos chirurgijos skyriaus operacinio bloko patalpose. Daug trynimosi ir tuščių kalbų. Darbininkai pradeda įrenginėti atitvaras, keičiamas DPV aparato deguonies reduktoriaus antgalis, kadangi skirtinguose skyriuose skirtingi deguonies įvadai.
Apie 5.30 val. grįžtame į reanimacijos skyrių. Vos prigulus koridoriuje ant pacientų pervežimui skirtų ratų, pasigirsta vedėjo raginimas pacientą intubuoti ir prijungus prie DPV pervežti į izoliatorių iki rytinių valandų, kol ligoninėje dar mažai žmonių.
Su dviem slaugytojomis J ir E pirmą kartą kruopščiai apsirengiame AAP. Jų akyse matau išgąstį, baimę, nerimą, apmaudą, ore tvyro klausimas „kodėl mes?“ ir „kas bus toliau?“ Nėra laiko susimąstyti, kad turbūt ir pats ne ką geriau atrodau. Susiruošiame visas reikiamas priemones, vaistus greitos eigos indukcijai, video- ir paprastą laringoskopą, intubacinių vamzdelių, pravėdėjų rinkinį, aptariame veiksmų planą ir įžengiame į boksą. Po banalaus ir nuvalkioto „suleisime jums vaistų ir tuoj palengvės“ pradedame paciento migdymą. Pacientas kenčiančios išvaizdos, akivaizdžiai dūsta, atrodo išsigandęs, pavargęs. Deguonies kaukė nukritusi, todėl iš jos naudos mažai. Pacientui užmigus ir nustojus kvėpuoti intubuoju videlaringoskopo pagalba, pagal visas tarptautines rekomendacijas saugomės aerozolio, su kuriuo labiausiai plinta virusas – nepradedame DPV kol kontūras nesujungtas, o vamzdelio manžetė nepripūsta. Čia labai pasitarnavo kolegių gairės, o jeigu būtume neturėję?
Nors dirbame lėtai, po tiek sluoksnių AAP jau karšta, apsauginiai akiniai rasoja ir blogina matomumą. Tęsiant DPV nusivežame pacientą į parengtą izoliatorių pirmame aukšte. Vos išvažiavus pro bokso duris ant žemės nukrenta strypas, skirtas kabinti infuziniams tirpalams. Pasirodo jau seniai sulūžęs ir laikėsi ant snarglių. Numetame į šalį ir dumiame į liftą. Visi traukiasi tarsi nuo raupsuotųjų, liftininkės taip pat nėra – ką gi, savitarna. Pasivažinėjame tarp aukštų, kol pagaliau sustojame pirmajame. Pasirodo, reikėjo spausti 2, nes 1 – rūsys, kaip čia iki tol nesupratome...
Izoliatoriuje jau tvanku. Atmosfera slegianti nepaisant buvusių linksmų ir tonizuojančių I dienos chirurgijos skyriaus operacinės spalvų [didesnis kontrastas bus tik teikiant reanimacinę pagalbą sunkiai sergantiems karantinuotiems pacientams, COVID korpuso patalpas įkūrus vaikų ligų skyriuose]. Neigiamo slėgio patalpų ventiliacijos, reikalingos siekiant neplatinti ligos sukėlėjo į švarias patalpas, nėra ir nebus [kitame izoliatoriuje jį pakeis per langą išvesta šlanga]. Operacinėje gali būti tik teigiamo slėgio patalpų ventiliacija, nes ji juk švari – projektuojant siekta, kad sukėlėjai nepatektų būtent į ją, todėl patalpų ventiliacija išjungta apskritai. Po valandos neatlaikius atidaromas langas ir jis neužsidarys viso izoliatoriaus darbo metu, nepaisant to, kad dirbame ypatingai pavojingos užkrečiamos ligos židinyje.
Sulaukiame 8 val. ryto, kai kas nors teoriškai turėtų mus pakeisti. Pasirodo kolektyvas dar svarsto, derasi, kas eis, skyriuje treniruojasi, kaip teisingai apsirengti ir nusirengti AAP komplektą. 9 val. neapsikentęs ir palikęs slaugytojas prie paciento einu ieškoti pamainos. Ačiū Dievui visi jau anapus izoliatoriaus durų, rengiasi AAP didelėmis kaip vedamo skandinti gyvūnėlio akimis.
Izoliatorius jau spėtas pakrikštyti REAKTORIUMI
