- Kolegos jus vadina gydytoju iš didžiosios G. Sako, jog randate bendrą kalbą su kiekvienu pacientu ir apie sudėtingus dalykus mokate kalbėti paprastai.
- Kiekvienam pacientui sakau tiesą ir tik tiesą. Visada prisėdu ant taburetės šalia lovos ir klausau, ką kiekviena babytė sako. Žinoma, dažnai jos pasakoja, kaip ėjo į daržą ar kur kitur... Man, kaip gydytojui, ši informacija nesvarbi, tačiau kiekvienas žmogus nori būti išklausytas. Tam reikia skirti laiko, o pačiam kalbėti įtaigiai, lėtai be jokių tarptautinių žodžių, kartas nuo karto įterpiant epizodą iš pašalies. Taip atsiranda ryšys, įgyji pasitikėjimo. Man pačiam ne kartą teko įsitikinti, kad net jei kaip gydytojas visus veiksmus atlieki teisingai, be parodytos šilumos, pacientas psichologiškai nesijaučia patenkintas. Todėl reikia neužmiršti, kad kūną ir sielą reikia gydyti abu kartu.
- Dabar dažnai akcentuojama, kad gydytojams tenka per dideli darbo krūviai, jie nespėja suktis ir nelabai turi kada išklausyti pacientų...
- Užtat ir kyla tiek daug nepasitenkinimo gydytojų darbu. Laiko neturėjimas labai kenkia - juk gydytojo ir paciento pokalbis turi prasidėti nuo kontakto. Nuo pat darbo pradžios Klaipėdos jūrininkų ligoninėje yra privalomas pokalbis tiek su pacientu, tiek ir jo artimaisiais. Galbūt mums pasisekė, kad santykinai vienam pacientui galime skirti daugiau laiko, nei kolegos, dirbantys ambulatorinėje grandyje, kur viskas suskaičiuota minučių tikslumu. Tačiau visada kartoju, kad tik intervencijos į kūną nepakanka, reikia ir bendravimo, ir psichologijos.
- Jei neklystu, chirurgo karjerą pradėjote sostinėje, profesoriaus akademiko Algimanto Marcinkevičiaus komandoje. Kas atviliojo į Klaipėdą?
- Gavau užduotį Klaipėdoje įkurti kardiochirurgijos skyrių, to ir atvažiavau kartu su dar keliais kolegomis. Atviliojo savarankiško darbo perspektyvos ir galimybė laisvai dirbti.
- Nepagalvojate: ot, jei būčiau likęs Vilniuje...
- Sostinėje liko nemažai kolegų, jiems gerai sekasi, o aš pasirinkau tokį kelią. Dabar mano veikla - universalesnė, platesnis operacijų spektras ir dar įgijau vadovaujamo darbo patirties. Be to, tuo metu tokių specialistų Vilniuje buvo perteklius. Profesorius Marcinkevičius buvo galingas švyturys, jaunus žmones traukė kaip elektros lemputė peteliškes. Dėl to, matyt, mūsų prisirinko daugiau, nei reikėjo, o tuometinė valdžia sprendė didesnes problemas nei internų priėmimas. Dalis bendramokslių vėliau pakeitė specialybę, nes nebuvo tiek darbo. Nebent važiuoti dirbti į užsienį. Todėl džiaugiuosi, kad galiu dirbti Lietuvoje, kad nereikėjo niekur išdumti.
- Bet gi dažnai sakoma, kad svetur ir duona skalsesnė, ir atlygis geresnis, ypač medikams. Esate šalies patriotas?
- Šioje vienoje net nereikia būti labai dideliu patriotu. Na, kas savo noru važiuoja į užsienį? Nelaimėliai, kuriems čia negerai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali savęs realizuoti, ar juos suvilioja materialiniai dalykai. Mano nuomone, išvykdamas svetur labai daug prarandi – pirmiausia Tėvynę. Žinote, yra toks pasakymas – pasaulio pilietis. Bet tai - fikcija. Nėra jokio pasaulio piliečio. Pasaulio pilietis nuvažiuoja į Didžiąją Britaniją ir kalba angliškai, o Prancūzijoje – prancūziškai. Šventes švenčia ne pasaulio piliečio, o tos valstybės, kur apsistoja. Kaip sakoma, kieno vežime sėdi, to giesmę ir giedi. Štai toks ir pasaulio pilietis.
- Nepaisant to, kad dabar daug kalbama apie per mažus medikų atlyginimus, ilgas darbo valandas, jūsų nuomone, realu gydytojui susikurti gerą gyvenimą, karjerą Lietuvoje?
- Sutinku su prieš tais išvardintais dalykais tiek dėl darbo valandų, tiek dėl atlyginimų, bet dar nė vieno gydytojo iš bado numirusio nemačiau. Galima sakyti, kad materialusis gyvenimas nepakankamai sutvarkytas, kaip, beje, ir kultūrinis. Skaudu, kad medikai tampa technokratais, jiems nebesvarbi kalba, tautos istorija, kultūros raida - svarbiausia gerai mokėti dirbti „kompu“. Mano nuomone, tai - viena priežasčių, kodėl nutrūksta ryšys su savo valstybe.
Mes žavimės senamiesčiais, centrinėmis aikštėmis, kurios kažkada buvo „Maksimos“ – prekybos centrai, turgavietės, kur vykdavo ne kultūrinis gyvenimas, o pinigų mainai. Žinoma, materialiniai dalykai svarbiausi, gerovė buvo svarbi visais laikais. Tačiau tiek finansinės, tiek dvasinės padėties, jauno žmogaus darbo vietoje situacijos gerėjimas, mano nuomone, galėtų būti svertas emigracijai, apie kurią tiek daug kalbama, stabdyti. Kita vertus, susidaro įspūdis, kad dabar tiesiog madinga emigruoti.
- Stažavotės Švedijoje, Vokietijoje. Negavote viliojančio pasiūlymo ten likti?
- Papasakosiu vieną komišką istoriją. Stažuotė Vokietijoje. Ten jau turėjau gerų draugų ir kartą nuvažiavau su draugu į automobilio remonto dirbtuves. Dirbtuvių remontininkas visą laiką man aiškino, kaip Vokietijoje sunku įsidarbinti, pasilikti, pritapti. Mano draugas jam sako, kad aš neketinu čia likti. Remontininkas lyg neišgirdęs toliau savo. Draugas pakartojo dar kartą, kad likti neketinu. Tuomet remontininkas labai nustebęs sako: „Ko tu tada čia atvažiavai?“. Tai - puiki atsakymo į jūsų klausimą iliustracija. Išvažiuoti pasitobulinti, pamatyti, kaip dirbama svetur, pasimokyti visada norėjosi, bet po trijų savaičių vis kildavo noras važiuoti namo. Kad ir kaip gerai ten bebūtų, vis tiek tai ne tavo...
Tarp kitko
Laisvalaikiu trimitą pučiantis medikas prieš porą savaičių gimtadienio proga kolegas nustebino koncertu. Žinoma, tai ne pirmas jo pasirodymas kolegoms. Tik šį kartą gydytojas grojo pritariant vargonams. Kaip sako pats medikas, trimitą pučia tik savo malonumui. „Kongo (Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas – aut. past.) neaplenksiu ir net nesistengiu“, - apie pomėgį juokauja G.Kundrotas.
