Pasak jo, abstinencijos sindromą galima išgyventi, tačiau labiausiai pririša euforijos jausmas. Heroinas ramina, atpalaiduoja ir suteikia komforto pojūtį. Amfetaminas stimuliuoja – žmogus gali nemiegoti net 5 paras. Tik kaina už šiuos pojūčius, kaip paaiškėja vėliau, per didelė.
- Kaip viskas prasidėjo?
- Tuomet man buvo 19 metų. Pradėjome virtis vadinamąjį džefą. Vėliau perėjau prie opiatų. Iš pažįstamo kaime už 50 litų parsiveždavau maišą aguonų – jų užtekdavo mėnesiui. Pirmus trejus metus neatrodė, kad narkotikai kelia kažkokių problemų ar trukdo gyventi – tuo metu netgi studijavau aukštojoje mokykloje. Po trejų metų euforijos neliko, vartojau tik tam, kad jausčiausi normaliai, o po to atėjo laikas, kad ir vartodamas jaučiausi blogai, tik ne taip blogai kaip be narkotikų. Ir vis grauždavo kaltė. Taip truko 8 metus. Nepakeitus gyvenamosios aplinkos, nustoti vartoti praktiškai neįmanoma – tie patys draugai, tie patys įpročiai, ta pati rutina. O ir aplinkinių požiūris į tave nesikeičia – nesvarbu, kad stengiesi. Bandžiau gydytis ir reabilitacijos bendruomenėje – prabuvau ten 8 mėnesius, tačiau atkritau.
- Kaip fiziologiškai veikia narkotikai?
- Opiumas turi tokią savybę, kad jis suteikia komforto pojūtį. Komfortiškai jaučiasi tiek kūnas, tiek protas – tu atsipalaidavęs, atsiranda pasitikėjimas savimi, aplinka tampa nebesvarbi, tu į ją nelabai ir reaguoji, nes tau gera su pačiu savimi. Kai ši būsena dingsta, jos pradeda labai trūkti, todėl norisi ir vėl pavartoti. Tas noras toks stiprus ir įkyrus, kad kojos pačios neša, kur yra narkotikų, neįmanoma sau pasipriešinti. Tu gali suprasti, kad tai blogai, kad nori liautis, tačiau visa tai nepadeda. Pavartojus atsiranda savigrauža, kad neištvėrei, tuomet vėl sustiprėja noras užsimiršti – susidaro uždaras ratas. Aš asmeniškai susikūriau metodiką, kad, tokiam norui užėjus, pažadėdavau sau, kad leisiu sau pavartoti po valandos, jei vis dar norėsiu. Po valandos šis noras būdavo praėjęs.
- Ar galite teigti, kad buvote pasiekęs dugną?
- Kiekvienam yra savas dugnas. Aš niekada nevogiau, nes tai man buvo nepriimtina, vienu metu net pavykdavo savo gyvenimo būdą derinti su darbu, tačiau savąjį dugną, manau, buvau pasiekęs. Pradėjo blogėti sveikata, santykiai su artimaisiais, kaupėsi problemos, kamavo nuolatinis kaltės jausmas, depresija. Be to, mačiau, kaip visiškai beprasmiškai nutrūksta žmonių gyvenimai, į ką tie žmonės pavirsta. Senoje užrašų knygutėje – jau daug kryžiukų. Dažnai mirštama nuo perdozavimo. Kai žmonės bando savarankiškai nutraukti narkotikų vartojimą, nes nepatenka į gydymo programas, kurį laiką jie laikosi, tačiau euforijos poreikis toks didelis, kad galiausiai palūžta. Tuo tarpu organizmo tolerancija labai sumažėjusi, dozės, norint patirti euforiją, reikia didelės. Organizmas neatlaiko. Kiti miršta nuo įvairių komplikacijų – dažniausiai sepsio.
- Kas vyksta su organizmu, kai žmogus bando nutraukti narkotikų vartojimą?
- Visų pirma pradeda kamuoti stiprus nerimas ir labai nemalonūs fiziniai reiškiniai – kaulų laužymas, raumenų, sąnarių skausmai, prakaitavimas, ilgalaikė nemiga. Dėl skausmo tu negali ramiai išbūti vienoje pozicijoje. Pirmos keturios naktys yra tragiškos, nes negali nei stovėti, nei sėdėti, nei gulėti, nei miegoti, o nemiegoti taip pat negali. Kai atlėgsta fiziniai skausmai, kankina prislėgta nuotaika, nuotaikų kaita – vieną akimirką jautiesi normaliai, kitą – puoli į depresiją, vis kartojasi noras pavartoti narkotikų, nes endorfinai patys nebesigamina, o organizmas jų reikalauja. Dažniausiai tai tik gumos tempimas – anksčiau ar vėliau neišlaikai.
Normaliau galima pasijausti tik išvažiavus, reabilitacinėje bendruomenėje, kur jaučiamas aplinkinių palaikymas. Reabilitacijos programa dažniausiai tęsiasi 12 mėnesių, o po to žmogus turi dirbti su savimi pats, lankytis pas anoniminius narkomanus, nuolat stebėti save, atpažinti pavojaus signalus ir su jais susitvarkyti. Reikia nuolat save saugoti nuo įvairių dalykų – streso, pervargimo, pykčio, alkio, nes visa tai gali paskatinti atkrytį. Kita alternatyva – pakaitinis gydymas, kai gauni metadoną ir tau nebereikia ieškoti narkotikų. Tu nepatiri euforijos, bet gali normaliai funkcionuoti. Žinau pavyzdžių, kai žmonės metadoną po truputį susimažina iki minimalaus kiekio ir visai jo atsisako, šeimas sukuria, vaikus augina, dirba. Tačiau psichologinė priklausomybė lieka visam gyvenimui – su tuo reikia susitaikyti.
- Kokias narkotikų vartojimo tendencijas matote šiandien?
- Manau, kad narkotikų vartojimas plinta ir gan sparčiai. Labai išpopuliarėjo amfetaminas. Taigi susidarė dvi stambios vartotojų grupės – vieni vartoja heroiną, kuris, beje, blogos kokybės, skiestas, todėl jo reikia daug, kiti – amfetaminą, ne tik tabletėmis, bet ir injekcijomis, o tai sukuria sisteminę priklausomybę, kuri praktiškai susiformuoja jau nuo pirmų kartų, nes norisi dar kartą patirti euforiją. Beje, pašalinis žmogus narkotikus vartojančio žmogaus dažniausiai neatpažintų, tačiau narkomanai vienas kitą intuityviai atpažįsta – iš eisenos, veido, kitų detalių. Su kažkuo kalbėjome, kad po pietų praėjęs Gedimino prospektu nuo vieno galo iki kito suskaičiuotum ne vieną dešimtį narkomanų.
Kodėl narkotikai plinta? Ankstesnės prevencinės programos, mano galva, visiškai neadekvačios. Jos labiau gąsdina nei aiškina apie narkotikų poveikį. O kai gąsdinama, paaugliui noras išbandyti dar didesnis. Be to, jei sakoma, kad marihuana ir heroinas yra tas pats, tai tokią pačią žalą turintys narkotikai, paauglys, išbandęs marihuanos ir pamatęs, kad jokios abstinencijos ji nesukelia, nusprendžia, kad drąsiai galima pabandyti ir heroino. Išnyksta baimė narkotikams.
- Ar yra problema paaugliams įsigyti narkotikų?
- Jei klasėje mokosi bent vienas paauglys, kuris vartoja ir platina narkotikus, kad galėtų juos vartoti, aplink jį automatiškai susidaro bent penkių draugų grupelė. Žinau ne vieną žmogų, kuris vartoti pradėjo būtent mokykloje – 9-10-toje klasėje, nes narkotikai buvo lengvai prieinami, jų tėvai buvo pasiturintys, duodavo pakankamai kišenpinigių, o 20-30 Lt iš pradžių dozei visiškai užtenka. Po pirmų kartų neatrodo, kad narkotikai padarė kokios nors žalos žmogui ar jo artimiesiems. O kai dingsta baimė narkotikams, anksčiau ar vėliau pradedami vartoti opiatai. Nebūtinai iš karto prie injekcijų pereinama, galimi visokie variantai: heroiną rūko, amfetaminą uosto, tik vėliau ima juos švirkštis.
- Kokią žalą įvardintumėte sau?
- Didelė žala. Visą gyvenimą esu priverstas spręsti priklausomybės problemą ir nesu tikras, kad atsilaikysiu. Žinau, kad ir po 12 nevartojimo metų žmonės atkrenta. tam net nereikia kažkokios stresinės situacijos, atvirkščiai – atrodo, kad žmogus susitvarkė gyvenimą, viskas gerai, bet kažkodėl vėl pradeda vartoti. Taigi ateičiai daug planų nekuriu, nes nežinau, kas manęs laukia. Gyvenu šia diena, tvarkausi su šiandienos problemomis, stengiuosi nevartoti narkotikų šiandien. Tačiau iš šių laiko atkarpų ir susideda gyvenimas bei ateitis.
Kai ėmiau sveikti, pradėjau dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis – stengiuosi sukauptą patirtį išnaudoti kovai prieš narkotikus, prevencijos programų kūrimui. Yra nemažai žmonių, kurie įklimpę, pavargę ir nori išeiti iš šio užburto rato, tačiau patiems išsikapstyti jau per vėlu, o gydymo prieinamumo nėra. Pavyzdžiui, į jokią reabilitaciją nepriims be detoksikacijos, o detoksikacijai šiuo metu yra tik trys vietos. Beje, dauguma heroino vartotojų savo priklausomybę pripažįsta, tačiau dauguma amfetamino vartotojų nemano, kad yra priklausomi. Jie įsitikinę, kad gali bet kada sustoti, nors svaiginasi kiekvieną dieną. Mat nuo amfetamino nėra abstinencijos simptomų, tik labai didelė psichologinė trauka. Abu narkotikai sukelia euforiją, tik heroinas ramina, slopina, o amfetaminas stimuliuoja – nesinori nei miegoti, nei valgyti, be miego gali išbūti 3, 5, 6 paras. Aišku, po tokio maratono žmogus jaučiasi visiškai išsekęs.
