Moteris atvirauja, kad po poros metų norėtų susilaukti dar vieno vaiko ir padėti tašką. Su DELFI pašnekove kalbamės apie hormoninę ir natūralią kontracepciją, netyčiuko poveikį šeimai ir skaudžius moterų likimus, kai tuokiamasi „iš reikalo“.
Beveik visi vaikai paneigia tiek natūralią, tiek hormoninę kontracepciją
„Kai susituokėme su vyru, vaikelio susilaukėme labai greitai. Mat tuo metu jau buvau tam pasiruošusi, labai norėjau vaikų. Dėl antro vaiko nusprendėme taip – kada jis bus, tada ir bus gerai, todėl kontracepcija nesirūpinome. Antrą kartą pastojau dar žindydama dukrą, nors teigiama, kad kol maitini, nepastosi. Amžiaus skirtumas tarp pirmųjų vaikų – metai ir trys mėnesiai. Po antro gimdymo išbandžiau kalendorinį būdą – pradėjau skaičiuoti vaisingas ir nevaisingas dienas. Taigi trečioji mano dukra – „išskaičiuota“. Tiesa, jos gimimas jokio streso mums nesukėlė. Nors tuo metu vaiko specialiai neplanavome, bet tai nebuvo tragedija, nes buvome aptarę, kad trys vaikai yra visiškai normalu.
Po trečio gimdymo jau pradėjau vartoti kontraceptikus. Nusprendžiau, kad užteks tų liaudiškų priemonių, atsiduosiu į medikų rankas. Iš pradžių man pasiūlė hormoninę spiralę, bet jos kaina mums buvo neįkandama – tuo metu šeimos biudžete nebuvo 500 litų, kuriuos galėtume iš karto atiduoti už spiralę. Taigi pasirinkau geriamus kontraceptikus su progesteronu, kuriuos galima vartoti maitinančioms mamoms. Tačiau įvyko tas pats – vėl pastojau“, - atviravo moteris.
Jauniausiam daugiavaikės mamos sūnui – ketveri. Po poros metų, kai jaunėlis pradės lankyti mokyklą, šeima norėtų susilaukti dar vieno vaiko. Pati J. Pocienė per šį laiką tikisi nuveikti profesinėje veikloje suplanuotus darbus. Mat ji žino: kai gimsta vaikas, tenka šokti pagal jo dūdelę.
„Kontracepcijos nenaudoju, tačiau labai gerai jaučiu savo organizmą. O ir vyras jau visai kitaip reaguoja į mane, žino kada kaip elgtis. Taigi galima sakyti, kad mūsų šeimos planavimas yra natūralus. Esu prisirinkusi žinių, domėjausi natūralaus planavimo principais, tačiau vis dėlto dabar labiausiai pasikliaunu savo organizmo pojūčiais, pagal savo būsenas, savijautą, jau žinau, kada galima baigti lytinį aktą, kada jo negalima baigti ir pan. Vis pasvarstau apie spiralę, nors antikūno priėmimas į save man nelabai priimtinas, keletą kartų netgi buvau suplanavusi tai padaryti, bet vis kažkas sutrukdydavo nueiti pas gydytoją – tai vaikai susirgdavo, tai dar kažkas nutikdavo. Patirtis su piliulėmis taip pat nebuvo sėkminga. Ne tik todėl, kad jos manęs neapsaugojo nuo nėštumo. Kai jas gėriau, jaučiausi ne itin gerai – apatiška, nenorėdavau mylėtis. Būsenos tiek prieš juos vartojant, tiek nustojus juos vartoti buvo visai kitokios, taigi esu visiškai tikra dėl šio jų poveikio“, - teigė pašnekovė.
Paklausta, ką darys, kai maksimalus planas bus įvykdytas, moteris pajuokavo, kad tuomet jos amžius bus toks, kad pastoti taps kur kas sunkiau. O jei tai vis dėlto įvyks? Esą gal ir tuomet nebus dėl to didelės bėdos. „Tiesą sakant, sudėtinga planuoti taip toli, dar nežinau, ką darysiu, kaip jausiuosi ir ko norėsiu“, - svarstė ji.
Ko reikia labiau – kontraceptikų ar blaivaus proto?
J. Pocienė sutinka, kad kontraceptikai, suteikiantys moteriai galimybę pasirinkti, kada ji norinti sulaukti vaiko, yra didelė pažanga. Netyčiukas kartais gali labai sugriauti gyvenimą, o vėliau jam gali būti nuolat tai prikaišiojama. Daugiavaikių šeimų asociacijoje yra vienas liūdnas atvejis, kai gimus penktam vaikui, netyčiukui, vyras paliko šeimą. Žinoma, dar nežinia, kaip būtų buvę, jei moteris ryžtųsi abortui.
„Kita vertus, nesu tikra, ar visada reikia taip griežtai viską planuoti šioje srityje. Kartais pagalvoju, kad ne motina planuoja, o vaikelis ten viršuje laukia savo eilės. Neįmanoma gyvenime sukontroliuoti visko. Ne veltui sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tačiau sutinku: taip mąstyti galima sau leisti, kai turi tvirtą šeimą. Man gaila žiūrėti į jaunas merginas, kurios susilaukia netyčiuko, o po to išteka „iš reikalo“, be jokios meilės. Nėra nieko baisiau. Pasižiūrėjus statistiką, šios jaunos merginos anksčiau ar vėliau vis tiek išsiskiria ir lieka vienos su vaiku. Tuomet susiranda kitą žmogų ir tas vaikas tampa trečias šeimoje. Suaugusiam žmogui gal nėra taip svarbu – mano ar ne mano vaikas, tačiau vaikui tai labai svarbu.
Todėl, mano manymo, reikia normalaus lytinio švietimo, kad merginos neitų sugulti su bet kuo ir bet kada. Lytiniai santykiai – ne sportas, skirtas fizinei iškrovai. Tai meilės išraiška, o vaikas – dviejų žmonių, kurie turi galvoti ir elgtis atsakingai, santykių rezultatas. Jei pastoja mergina, kuriai šie santykiai buvo tik vienadienis malonumas, žlunga ir vaiko, ir tos merginos, pagaliau ir vyro, su kuriuo ji permiegojo, gyvenimas. Tačiau man nepriimtinas ir kitas kraštutinumas, kai norima būti savo padėties šeimininku visur ir iki gyvenimo pabaigos. Nesakau, kad dabar visos turi gimdyti po 11 vaikų. Viskam yra ribos – juk visi vaikai turi gauti tinkamą išsilavinimą, jie turi būti prižiūrėti, jausti dvasinį komfortą“, - svarstė J. Pocienė.
Liūdna jaunos moteris istorija – ištekėjo už pirmo pasitaisiusio
Moteris įsitikinusi, kad motinystei ir tėvystei reikia subręsti. Natūralu, kad pagimdžiusi 16-metė negali būti ideali motina. Prieš tai būtina surinkti begalę patirčių, sutikti begalę žmonių ir galiausiai išgyventi meilę.
„Aš taip pat iki 25 metų dariau karjerą, apvažinėjau visą pasaulį, tačiau vėliau pajaučiau širdies šauksmą. Tuomet tu gali daryti, ką nori, važiuoti, kur nori, bet tau kažko trūksta. Žmogui reikia žmogaus, šeimos, jam reikia turėti kažkokį saugų kevalą, į kurį galėtų sugrįžti. Kol žmogus jaunas, taip, jis turi tobulėti, kad vėliau galėtų kažkam save padovanoti. Jei tu tik sau imsi tas gėrybes, vienas pats ir tuo džiaugsiesi. Pažiūrėkite, kiek yra vienišų žmonių, kurie pasiekė karjeros aukštumas, bet jaučiasi nelaimingi ir žudosi, nes, būdami įsimylėję tik tai, ką jie daro, neatrado dvasinių ryšių su žmonėmis.
Planuoti yra gerai, bet nesinori to ciniško požiūrio. Pažįstu moterų, kurios labai puikiai planavo savo gyvenimą, kartu su vyru darė karjeras, kaupė pinigus, statėsi namus ir galiausiai nusprendė, kad laikas susilaukti vaikų. Tačiau joms nesigauna. Gal dėl to buvo kaltos tabletės, gal kitos priežastys, bet jos negali pastoti, todėl priverstos kreiptis į vaisingumo klinikas ir mokėti didžiulius pinigus arba įsivaikinti, kas nėra blogai, bet taip pat nelengva išeitis, nes reikia priimti svetimą vaiką su jo kitokiu genų fondu“, - teigė pašnekovė.
Daugiavaikė mama prisiminė vieną savo draugę, kurios gyvenimas – tikslus pavyzdys, kas nutinka, kai vaikas atsiranda ne iš meilės.
„Turiu vieną draugę, kurios situacija mane šokiravo. Tai graži, protinga mergina, tačiau ji nuo jaunystės turėjo kompleksą, kad yra niekam tikusi ir joks vyras jos neims. Mama nuolat kalė jai tai į galvą – esą ieškok vyro, nes kas gi tave ims. Taip ji ir ištekėjo už pirmo pasitaikiusio, kuris ją „paėmė“. Jis gerai uždirbo, taigi gyveno jie gerai, tačiau niekaip negalėjo susilaukti vaikų. Galiausiai dirbtinio apvaisinimo būdu gimė dvynukai. Tačiau kiek žmogus gali apsimetinėti, jei meilės nėra? Po 1,5-2 metų ji pradėjo lakstyti „į kairę“. Viskas baigėsi tuo, kad vyras ją paliko su abiem vaikais. Jiems, atrodo, dabar ketveri. Dabar ji gyvena viena, nebeturi ankstesnių patogumų, derasi su vyru dėl vaikų išlaikymo, bet jis, kaip ir visi vyrai, iškart susimažino atlyginimą ir moka minimalią sumą, todėl ji plėšosi per penkis darbus ir nuolat skundžiasi, kaip sudėtinga jai išgyventi. Be abejo, kai tu esi viena su dviem mažais vaikais, sunku ir finansiškai, ir psichologiškai. Tiesa, atsiranda vienas romanas, kitas, bet kam reikalinga moteris su dviem mažais vaikais?“ - svarstė J. Pocienė.
