Garsus, sprogimą primenantis čiaudulys pasigirs iš draugiško, demonstratyvaus žmogaus. Tuo tarpu kuklus žmogus mėgins suvaldyti savo čiaudulį, išleisdamas tik prislopintą, pelytės Minės pobūdžio garsą, rašo dailymail.co.uk.
„Čiaudėjimas kaip ir juokas, - teigė neurologas Alanas Hirschas. – Vieni juokiasi garsiai, kiti – tyliai. Tą patį galima pasakyti ir apie čiaudėjimą. Pagal savo garsą jis visą gyvenimą lieka toks pats“.
„Tai labiau psichologinis dalykas, atspindintis asmenybę ar charakterio struktūrą“, - televizijai NBC Jungtinėse Valstijose sakė A. Hirschas, taip pat dirbantis psichiatru ir Čikagoje įsteigęs tyrimų fondą „Smell & Taste Treatment and Research Foundation“.
Čiaudėjimas yra refleksinis veiksmas, kylantis po to, kai tokie dirgikliai kaip bakterijos, žiedadulkės ir dulkės patenka į nosies gleivinę. Smegenys siunčia signalą jais atsikratyti, sukeldamos gilų įkvėpimą, kuris sulaikomas plaučiuose, įtempia krūtinės raumenis ir sukuria spaudimą.
Liežuvis prisitraukia prie gomurio, priversdamas orą išsiveržti pro nosį – visi šie veiksmai vienu metu sukuria „apčy“.
„Mano čiaudulys primena katės čiaudėjimą, - sako 31 metų multimedijų pardavimo specialistė Susan Frykholm iš Sietlo. – Nesistengiu to daryti specialiai, bet žmonės paprastai pradeda šypsotis, išgirdę, koks jis mielas“.
„Maniškis primena revoliucinę karo patranką“, - tyrime prisipažįsta 54 metų informacinių technologijų specialistas Danas Fine`as, taip pat iš Sietlo.
29 metų rašytoja Tara Spicer iš Vašingtono turi savų motyvų, paaiškinančių josčiaudėjimo įpročius.
„Aš visuomet nuslopinu čiaudulį. Užspaudžiu nosį, kad nesigirdėtų jokio garso. Manau, kad tai nesąmoningas maištas prieš mane auginusią močiutę, kuri didžiuodavosi savo kurtinančiu čiaudėjimu“, - sakė ji.
Kiti čiaudėjimą apibūdino kaip riksmą arba greitą kelių čiaudulių seką.
„Čiaudėjimas yra nevalingas reiškinys, organizmo gynybinio mechanizmo dalis, būdas išvalyti bakterijas ar kitus sukėlėjus, kurie gali pakenkti“, - NBC sakė nosies, ausų ir gerklės ligų gydytojas iš Čikagos Gordonas Siegelis.
„Galima kontroliuoti tik tai, kaip jis pasigirsta“, - sakė jis.
G. Siegelis iš Šiaurės vakarų Feinbergo medicinos mokyklos pasakojo, kaip vienas draugas čiaudėdamas pasitelkia vaizdingą išsireiškimą.
„Čiaudėjant jam visuomet išsprūsta „Š****“. Tai dalinė galutinio produkto kontrolė“, - sakė jis.
Ekspertai tvirtina, kad veido struktūra ir nosies forma gali turėti šiek tiek įtakos čiaudėjimo pobūdžiui, bet nedaug.
Tačiau G. Siegelis tikina: „Tai, ką suvokiame kaip čiaudėjimą, beveik nepriklauso nuo nosies struktūros“.
Dauguma žmonių neatkreipia dėmesio į čiaudėjimą. Jie nusičiaudi tiesiog natūraliai, priduria jis.
