Paslaptinga diagnozė
Tai nebuvo netikėta liga, pasakojo Ruslanas apie negalavimą, kuris jį kankina nuo vaikystės. Dėl tos ligos 43 vyras savo sudėjimu dabar primena 5 metų vaiką.
„Aš toks gimiau, niekada nevaikščiojau. Mane augino seneliai. Kai dar buvau mažas, vežė pas gydytojus į Maskvą, Peterburgą, į Kijevą. Bet jie, į mane pažiūrėję, tik pagūžčiodavo pečiais“, – prisiminė Ruslanas.
Specialistai tada spėliojo, gal tai – genetinė liga, gal dar kas nors. Bet viskas taip ir liko. Ruslanas teigia prisitaikęs prie savo fizinės negalios. Esą tik ligos forma niekada anksčiau nebuvo tokia aštri, kaip dabar.
„Iki 35 metų dar pakankamai žvaliai jausdavausi, net išvažiuodavau į lauką, bendraudavau su draugais, su broliu. Mane jie su savimi kur nors pasiimdavo. Po to liga ėmė progresuoti, darėsi sunku net sėdėti. Pastaraisiais metais stipriai pablogėjo, beveik nebegaliu pajudėti“, – teigė Ruslanas.
Išbandymai – po netekties
Socialinės paramos centro Dienos socialinės globos skyriaus vadovė Aušra Prišmantienė, aplankanti Ruslaną, sakė, kad jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Nes, kai mirė mama ir močiutė, jis liko visiškai vienas.
Tiesa, po mamos mirties vyras gyveno su teta, kuri jį slaugė. Mama prieš mirtį jai žodiniu susitarimu paliko butą, jei prižiūrės jos neįgalų sūnų.
„Faktiškai ji Ruslano neprižiūrėjo, maitino tiek, kad tik gyvybę palaikytų, neleido naudotis mobiliuoju telefonu, kompiuteriu. Galiausiai tą butą moteris pardavė, o palikimo dalies jis negavo“, – teigė viešumo nenorėjęs liudininkas.
Ruslanas, padedamas Socialinės paramos centro darbuotojų, iš savo gaunamos valstybės paramos išsinuomojo butą, draugai padėjo persikelti.
„Sunku net suvokti, kad jį buvo galima taip nuskriausti. Kai mes pradėjome Ruslaną lankyti, žmogus atsigavo, dar prieš metus jam buvo gili depresija, darbuotojams net neleisdavo atitraukti užuolaidų“, – pasakojo A.Prišmantienė.
Prisitaikė prie negandų
Ruslanas teigia, kad visada, net sunkiausioje situacijoje, galima įžvelgti ką nors pozityvaus. Esą visur yra savi pliusai, savi minusai.
„Savi ir džiaugsmai, juk gyvenimas vis tiek yra gražus. Visur reikia bandyti rasti ir teigiamų dalykų“, – tikina Ruslanas.
Anksčiau, kai mokėsi mokykloje, o ir vėliau jis skaitė labai daug knygų, dabar fiziškai jų nulaikyti nebepajėgus.
Rašytines knygas pakeitė virtualios, bet, anot Ruslano, tai ne tas pats. Esą spausdintos knygos popieriaus, dažų kvapo nepakeis niekas.
Ruslanas prisitaikė prie savo negalios – dieną miega, nes ateina socialinė darbuotoja, kuri jį gali apversti lovoje, – pats nepajėgia.
O nepajudėdamas kenčia didžiulius fizinius skausmus.
Vyrą reikia vartyti kas keturias valandas. Naktį, kai darbuotojos nebūna, jis žiūri televizorių, skaito, naršo internete.
„Liga taip sudėliojo, kad esu priverstas gyventi naktinį gyvenimą. Naktį būdrauju, o miegoti einu tik paryčiui. Taip prisitaikiau prie ligos. Anksčiau, kai jaučiausi geriau, grafikas buvo dieninis“, – tvirtino Ruslanas.
Neišsipildžiusi svajonė
Vidurinę mokyklą Ruslanas baigė namuose. Paskui norėjo neakivaizdžiai stoti mokytis į Kaliningrado instituto Žurnalistikos fakultetą.
„Svajojau tapti žurnalistu, galbūt šiandien su jumis būtume buvę kolegos. Bet taip susiklostė, kad tam nelemta buvo išsipildyti“, – „Klaipėdos“ žurnalistei apgailestavo Ruslanas.
Bet, nepaisant to, jis mokosi pats, domisi, stengiasi sužinoti ką nors naujo. Pastaruoju metu mėgina įsisavinti kompiuterio galimybes. Kai ką jau pramoko, sako, labai įdomu.
Ruslanas įsitikinęs, kad mokytis niekada ne vėlu.
Juodos mintys spruko
Vyras neslėpė, jog kai buvo jaunesnis, jį dažnai apnikdavo juodos mintys. Galvojo, kad viskas taip siaubinga, kad jis ne toks, kaip visi.
„Vis galvojau, kad mano padėtis katastrofiška, bet buvo artimi žmonės, kurie padėjo tai atlaikyti, ir ėmiau pamažu suvokti, jog tiesiog reikia rasti ką nors šviesaus“, – savo mintis dėstė Ruslanas.
„Jeigu nuolatos galvosi, kad viskas blogai, norėsi, kad tavęs gailėtųsi, nebus jokios naudos. Reikia teigiamo požiūrio į gyvenimą, kad ir pats kaip nors gyventum ir su tavimi kitiems būtų įdomu bendrauti“, – įsitikinęs vyriškis.
„Artimųjų beveik nebeliko, visi mirė. Tiesa, turiu brolį, jis dabar Airijoje. Jau metus neturiu su juo jokio ryšio. Net nežinau, kur jis dabar, kaip jam sekasi. Labai tikiuosi, kad mes su juo dar pasimatysime“, – vylėsi Ruslanas.
Ruslano psichoterapija
Be kitų pagalbos pajudėti negalintis Ruslanas stulbina valios stiprybe ir optimizmu. Kai kiti, kurie, regis, turi viską – ir šeimą, ir namus, ir sveikatą, ir mėgstamą darbą, pritrūksta jėgų gyventi.
„Jei esu toks, koks esu, ką padarysi. Turbūt tai Aukščiausiojo valia ar likimas. Vis tiek galima atrasti kažką, kas priverstų mus nubusti kas rytą ir pasidžiaugti bent saule“, – mano Ruslanas.
Juoduosius gyvenimo etapus esą visada galima ištverti, nes jie juk baigiasi. Tik nereikia beviltiškai nusiminti ir užsiversti ant pečių viso pasaulio nuodėmių.
Ruslanas teigia, kad stiprybės gyventi semiasi iš vidaus. Jo manymu, reikia nuolatos tobulėti, domėtis. Todėl jis nesupranta, kodėl kai kurie žmonės viską nubraukia vienu mostu.
„Vienas mano pažįstamas turėjo savo verslą, puikią šeimą, jam buvo maždaug 30 metų, bet jis kažkodėl pasitraukė iš gyvenimo. Automobiliu rėžėsi į tilto atramą. Man labai sunku suprasti tokį dalyką, juk nebūna gyvenime tokių juodų ruožų be jokių prošvaisčių, be jokios išeities“, – optimizmu pribloškė nuo vaikystės nevaikštantis žmogus.
Gyvenimas apsivertė
Pasak A.Prišmantienės, ne kiekviena Socialinės paramos centro darbuotoja turėjo dvasinės stiprybės prižiūrėti Ruslaną, nes jo negalia – labai sunki.
Jau metus kasdien po 8 valandas juo rūpinasi socialinio darbuotojo padėjėja Larisa Abromaitienė.
Ji padeda ne tik sutvarkyti buitį, bet ir moraliai. Ruslanas teigia nežinantis, kaip gyventų be tokios pagalbos.
„Pastaraisiais metais, kai buvo ypač sunku, atsirado žmonės, kurių dėka gyvenimas vėl nušvito. Noriu jiems nuoširdžiausiai padėkoti, nes tik dėl jų aš – gyvas. Tai, ką Socialinės paramos centro darbuotojos daro, yra sunkiai įvertinama. Jos padeda daugybei žmonių, kurie visiškai vieniši ir bejėgiai“, – tikino Ruslanas.
KOMENTARAS
Eglė Buivydaitė, Socialinės paramos centro direktorės pavaduotoja
Klaipėdoje yra 206 žmonės, kuriems namuose teikiamos socialinių darbuotojų paslaugos. Yra dar 16 klaipėdiečių, kuriuos globoti reikia visą dieną. Tai – sunkesnės būklės asmenys, kurie nevaikšto ir jiems reikalinga beveik nuolatinė priežiūra. Žmonės, kuriems reikia Socialinių paslaugų centro pagalbos, įvairiai mus suranda. Centro informacija apie paslaugas neįgaliesiems teikiama viešai. Mus apie nelaimės ištiktus vienišus žmones informuoja kaimynai, policija, gydytojai. Važiuojame, tikriname ir, reikalui esant, teikiame tas paslaugas. Gana aktyviai įsijungia ir bendruomenė. Pasitaiko atvejų, kai kaimynai prižiūri seną žmogų ir staiga susigriebia, kad jiems tai per didelė našta. Giminių nėra, artimųjų nėra, todėl ir kreipiasi pagalbos į Socialinių paslaugų centrą. Mes lankome varganus, vienišus žmones, kurie, be socialinių darbuotojų, nieko artimo ir neturi.
