Ką čia beslėpti, – dažnam nepagydoma liga sergančiam ar senatvėje smarkiai pasiligojusiam ligoniui tokia įstaiga tampa „priešpaskutine gyvenimo stotele“. Įsiminė tas neoficialus pavadinimas, girdėtas prieš 16 metų, kasdien po darbo lankant Petrašiūnuose, slaugos ligoninėje, po operacijos ketvertą mėnesių praleidusį Tėtį…
Prireikus slaugos, takoskyra tarp neturinčių ir pasiturinčių – dar platesnė
Akivaizdu, kad 2022 m. spalio 1 d. įsigaliojusi palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų teikimo tvarka gali nulemti sunkių ligonių slaugymą namuose, užkraudamas jų artimiesiems, paprastai darbingo amžiaus ir dirbantiems (kad šeimos galėtų išsilaikyti), galybę papildomų rūpesčių. Arba šeimai turint pakankamai lėšų, ligonis įkurdinamas privačiuose slaugos namuose, kurių pastaraisiais metais tiek Kauno mieste, tiek greta jo vis daugėja.
Privačias įstaigas įkuria ir personalą susirenka (neretai – iš buvusių bendradarbių) gydytojai, kurie dar neseniai dirbo valstybinėse ar savivaldybės ligoninėse arba poliklinikose. Ligonio slauga privačiuose slaugos namuose neretai gerokai viršija 2 tūkstančių eurų sumą.
Portalas „Kas vyksta Kaune“ primena, jog apeliuodama į slaugos kokybę, Sveikatos apsaugos ministerija net nepamatavusi, nuožmiai kerta per kiekybę. Ministerija savo sugalvotą naujovę pristatė labai entuziastingai („tai leis užtikrinti geresnę stacionarinės slaugos kokybę ir prieinamumą“). Bet įstaigų vadovai iškart, dar projekto stadijoje, tokią pertvarką vertino kritiškai. Ir jie buvo teisūs.
Maža to, pernai patvirtinta nauja paslaugų teikimo namuose tvarka rodo ir dar vieną neguodžiančią perspektyvą – dalis pacientų gali nesulaukti pagalbos, nes sugriežtinti poreikio tokiai pagalbai nustatymo kriterijai.
Štai, Kauno savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė, įsigaliojus naujiems reikalavimams, privalėjo beveik trečdaliu – nuo 350 iki 257 – sumažinti ligonių vietų skaičių. Iš palatų buvo tiesiog išneštos lovos (kad atitiktų ploto vienam pacientui reikalavimus).
Poreikis gerokai viršija galimybes…
Minėtoje ligoninėje apsilankiusi savivaldybės tarybos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Audronė Jankuvienė atkreipė dėmesį į tai, kad eilėje patekti į tokio pobūdžio įstaigas laukia apie 300 sunkiai sergančių, demencijos kamuojamų ar jau beviltiškai sergančių pacientų. Kiek mėnesių ar metų jiems reikės laukti?
„Paguodžia“ tik Kauno savivaldybės auditorių išvada, kad ši eilė neatitinka realaus poreikio, nes, pavyzdžiui, paaiškėja, kad 50-čiai užsiregistravusiųjų tokių paslaugų jau nebereikia… Tiesiog nėra privaloma išsiregistruoti iš eilės, jeigu žmogus gavo vietą kitoje įstaigoje ar mirė nebesulaukęs eilės…
„Vis dėlto poreikis suteikti žmonėms orias ir profesionalias slaugos ar paliatyviosios pagalbos paslaugas gerokai viršija galimybes. Kaip padidės paslaugų prieinamumas šioje jautrioje sferoje, jei mažinama lovų ir neplanuojama naujų valstybės investicijų į tokių įstaigų plėtrą?“ – klausimas, į kurį atsakymo vis dar laukia LVŽS frakcija Kauno miesto taryboje.
Atkreiptinas dėmesys į paradoksą, kai realiai ligoninės neskatinamos aptarnauti kuo didesnį ligonių skaičių, anaiptol, jos netgi finansiškai „baudžiamos“. Pavyzdžiui, pernai K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė suteikė paslaugų gerokai daugiau nei 2021-aisiais. Rezultatas: kuo daugiau paslaugų, – tuo daugiau nuostolių.
Vidutiniškai vienas pacientas kasdien įstaigai „sugeneruoja“ 10 eurų nuostolį. Kuo daugiau pacientų – tuo daugiau nuostolių. Nenori nuostolių, – nepriimk pacientų. Kadangi Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ligonių kasos nustatyti įkainiai nepadengia realių išlaidų. Pavyzdžiui, paliatyvios slaugos reali kaina sudaro 143 eurus, o iš ligonių kasos ligoninė gaus 66 eurais mažiau.
„Namų sienos“ per gerai gydo, tai…
Sveikatos apsaugos ministerija, mažindama lovų skaičių slaugos ligoninėse ir nieko neinvestuodama į naujų ligoninių statybą ar esamų rekonstrukciją, skelbia labai skatinanti slaugos paslaugas į namus, esą ir „namų sienos gydo“. Betgi daroma priešingai: galimybės gauti paslaugas namuose vis labiau ribojamos. Ambulatorinės slaugos paslaugos teoriškai yra, praktiškai – neprieinamos.
Seimo opozicija, dar šių metų gegužę pasikvietusi į posėdį sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį, jam priminė, kad gyventojai jau kurį laiką su nerimu stebi situaciją slaugos ligoninėse, kur nuosekliai mažėja lovų.
„Sveikatos apsaugos ministerijai siūlant naują paslaugą – slaugą į namus, artimieji nuogąstauja, kad visi priežiūros rūpesčiai gali gulti ant jų pečių. Sakėme, kad sistema sklandžiai negalės veikti vien dėl jau dabar akis badančio slaugytojų stygiaus. Valdantieji gi atkerta, kad tai – ir pačių savivaldybių atsakomybė“, – pažymi parlamentaras Aurelijus Veryga, išreiškęs susirūpinimą dėl būtino lovų skaičiaus slaugos ir globos įstaigose bei alternatyvos stacionariai priežiūrai užtikrinimo. Tik ministro įsakymas atšauktas nebuvo.
Vėliau politikai atkreipė dėmesį ir į tai, jog liepą buvo pasirašytas socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės įsakymas nuo spalio 1 d. drastiškai sumažinantis paslaugų teikimo namuose trukmę asmenims, kuriems nustatytas pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Buvusias iki 10 val. paslaugų per parą, iki 7 dienų per savaitę, ministrė sumažina iki 5 val. per parą!
„Kas tai per „rūpestis“, jei vietoj buvusių maksimalių 70-ties valandų paslaugų trukmė namie mažinama perpus – iki 35 valandų? Matyt, supratusi padariusi labai skaudžią žmonėms klaidą, ministrė M. Navickienė keičia šį savo įsakymą. Tiesa, pakeitimas labai kuklus: ministrė numato, kad asmenims su negalia, kuriems nustatytas pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, paslaugų trukmė namuose nustatoma iki 40 val. per savaitę. Vietoj, priminsiu, 70-ties.
Ar nenutiks taip, kad su tokia „pertvarka“ vis daugiau sunkių ligonių liks artimųjų priežiūrai namuose arba turės rinktis privačius slaugos namus? Gal tikrasis tikslas toks ir yra?“ – dar vienas retorinis A. Jankuvienės klausimas, į kurį aiškaus atsakymo niekas nepateikia.
Jautraus sektoriaus plėtra – tik savivaldybės rūpestis?
Miesto tarybos Kontrolės komitetui rūpėjo išsiaiškinti ir daugiau su valstybės pareiga rūpintis visais savo piliečiais, nepaisant to, ar jie sveiki, ar ligoti, susijusių klausimų. Taip pat sužinoti ir savivaldybės galimybes juos sprendžiant savo ruožtu.
Ar pati miesto savivaldybė pajėgtų investuoti į pastatų rekonstrukciją? Kokios yra perspektyvos teikti slaugos paslaugas Kulautuvoje, Kauno rajone? Buvusioje gydymo įstaigoje, kurią apleistą, nenaudojamą perėmė Kauno miesto savivaldybė, ketindama įrengti čia tinkamas patalpas koronaviruso infekcija užsikrėtusiems ligoniams. Tačiau pandemija praslinko, o patalpų Kulautuvoje neprireikė, – išsiversta su turimais plotais mieste. Buvusi ligoninė – dar tuščia ir laukia renovacijos, kurios projektas, Kauno miesto savivaldybės iniciatyva, jau rengiamas.
Kai miesto tarybos Kontrolės komitete politikai svarstė K. Griniaus ligoninėje susidariusią situaciją ir audito išvadas, sutarė joje surengti išvažiuojamąjį komiteto posėdį. Taip pat aiškinosi, gal SAM numato europines lėšas šio jautraus sektoriaus plėtrai? Deja, kol kas valstybė nenumato jokių investicijų į tokių įstaigų statybą ar rekonstrukciją.
