Aštuoni mitai apie ligas

Dažnai manome, kad mus užpuolė ligos, kurios iš tiesų neegzistuoja.

Kai kurios įprastos diagnozės seniai dingo iš Tarptautinio ligų klasifikatoriaus. Tačiau gydytojai Rusijoje ir toliau šias diagnozes ne tik nustato, bet dar ir labai įnirtingai gydo. Kas gi tai per ligos ir kaip gi jas diagnozuoja Vakaruose ir Rusijoje?

Kaip rašo www.allwomens.ru, šiuo terminu apibrėžiamas žarnyno mikrofloros sutrikimas, bakterinis disbalansas, dažnai kylantis dėl antibiotikų vartojimo. Manoma, kad tokią būklę reikia gydyti probiotikais, kurie skirti tam, kad „gerosios“ bakterijos būtų užveistos žarnyne. Iš tiesų esant palankioms sąlygoms organizmas savarankiškai sugeba susitvarkyti su šia užduotimi.

Be to, klausimas, ką galima būtų vadinti mikrofloros sutrikimu, išlieka atviras. Žarnyne gyvena apie 500 bakterijų rūšių, palaikančių sudėtingus simbiotinius santykius: vienos jų kontroliuoja žarnyno epitelio funkcijas, kitos padeda pasigaminti vitaminams, trečios modeliuoja imunitetą. Tarp jų yra ir patogeninių bakterijų, kurios taip pavadintos būtent dėl to, kad nėra vienareikšmiškos organizmo priešės. 

KODĖL?

Pakankamai sudėtinga nustatyti, kas gi yra norma, atsižvelgiant į tai, kad kiekvieno individo norma skirtinga. Todėl realus poreikis gydyti disbakteriozę iškyla pakankamai retai, pavyzdžiui, kai ji pasireiškia gyvybei pavojingomis infekcijomis (ryškus pavyzdys – pseudomembraninis kolitas). Visais kitais atvejais verta nepamiršti apie žarnyno, ypač vaikų, mikrofloros labilumą, o ne leisti pinigus nereikalingiems vaistams.

Dar prieš šimtą metų tokia diagnozė buvo plačiai paplitusi, ja vadindavo visus sutrikimus, kuriems tuo metu nebuvo objektyvaus paaiškinimo. Tačiau medicinai sparčiai vystantis, šis terminas beveik visiškai dingo iš Vakarų pasaulio gydytojų vartojimo. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje jis pasitaiko ir dabar. Poliklinikose vis dar diagnozuojama vegetacinė kraujagyslių distonija, vienijanti tiek įvairiausių simptomų (aukštas ir žemas kraujospūdis, kraujotakos sutrikimai, termoreguliacija, padažnėjęs širdies plakimas ir t.t.), kad verta susimąstyti, ar iš tiesų kalbama apie tą pačią ligą?

KODĖL?

Terminas „distonija“ reiškia nestabilią būklę, kas reiškia, kad tai iš esmės nėra liga, o simptomų kompleksas. Liga turi pasižymėti aiškiai išreikštais požymiais. Pavyzdžiui, šiandieną aukštas kraujospūdis vertinamas kaip simptomas, galintis reikšti įvairius susirgimus, o ne kaip hipertoninė liga. Vegetacinė kraujagyslių distonija turi nemažai analogų Vakaruose: somatomorfinė vegetacinė disfunkcija, psichovegetatyvinis sindromas, vegetoneurozė.

Kaip visa tai gydoma? Patyrę gydytojai duoda profilaktines rekomendacijas dėl mitybos, gyvenimo būdo, fizinio aktyvumo ir, kas įdomiausia, siūlo apsilankyti pas psichoterapeutą. Nieko nuostabaus, nes mūsų sveikatos būklei turi didelės įtakos stresą keliantys faktoriai. Be to, pasigydyti nuo depresijos kur kas pigiau nei nuolat tirti organizmą, norint išsiaiškinti, kodėl kelia rūpesčių tai viena, tai kita.

Rusijoje taip vadinamos nugaros problemos, nuo kurių gydosi visi, kam virš 50. Tačiau Vakaruose osteochondroze vadinamas ganėtinai retas vaikų ir paauglių sąnarių susirgimas. „Mūsų“ osteochondrozė „ten“ apibūdinama kaip „degeneratyviniai distrofiniai stuburo pokyčiai“.

Akcentuojamas žodis „pokyčiai“, nes kalbama apie natūralius senėjimo procesus, kurie pradeda vystytis nuo tam tikro momento beveik visiems žmonėms. Laikui bėgant bet kuris organizmas susidėvi, o vienas iš pirmųjų procesų, susijusių su jo senėjimu (involiucija), yra tarpslankstelinių diskų pokyčiai.

KODĖL?

Tam, kas natūralu, gydymo nereikia. Jo reikia tik keletu atvejų: jei įvyksta konfliktas tarp skeleto struktūros ir nervinių audinių, t.y. jei susidėvėję slanksteliai veikia nervines galūnes, tuo jas dirgindami bei provokuodami skausmingus pojūčius. Gydytojai vadina šią būklę osteochondroze su šakniniu sindromu bei skiria priešuždegiminius bei nuskausminančius preparatus.

Apie eroziją žino tiek Rusijos, tiek ir Vakarų gydytojai, tačiau turi galvoje skirtingus dalykus. Kalbėdami apie eroziją, Europos ir Amerikos gydytojai turi omenyje funkcinę vidinio gimdos kaklelio epitelio būklę, kuri skiriasi nuo išorinio spalva ir faktūra, ko daugeliu atveju gydyti nereikia. Tačiau Rusijoje terminas „erozija“ vienija bet kokius apžiūros metu vizualizuojamus makštinės gimdos kaklelio dalies epitelio dangos pokyčius. 

KODĖL?

Skiriama tikroji erozija – gimdos kaklelio epitelio pažeidimai dėl traumos, infekcijos ar hormonų poveikio bei cilindrinio epitelio ektopija – tai fiziologinės normos tarp jaunų moterų variantas. Manoma, kad pastaroji gali išnykti pati, todėl nėra gydoma. Tačiau kaip ir bet kurią kitą gimdos kaklelio patologiją ją reikia stebėti, t.y. kartą per metus atlikti citologinį tyrimą ir kolposkopiją. Visame pasaulyje tai sudaro gimdos kaklelio vėžio profilaktikos pagrindą.

Medicinos klasifikacijoje disko išvarža apibrėžiama kaip viena iš stuburo osteochondrozės pasireiškimo formų. Tačiau išvarža nustatoma ir jauniems sveikiems asmenims (30 proc. atvejų), be to, dažniausiai ji nustatoma atsitiktinai, kai nėra jokių klinikinių požymių ir žmogus net neįtaria, kad ją turi. Ši aplinkybė buvo nustatyta Amerikos ir Europos mokslininkų, ištyrusių savanorių, besiskundžiančių nugaros skausmais, grupę.

Žinoma, tokių asmenų gydyti nereikia, tačiau kai kuriems pacientams dėl anatominių ir profesinių ypatumų išvarža gali konfliktuoti su nervinėmis struktūromis bei sukelti skausmą. Tokiais atvejais koreguojama pati situacija, o operuoti neskubama.

88 proc. atvejų disko išvarža praeina savaime, be jokio gydymo. Tai Japonijos mokslininkų duomenys, kurie dvejus metus stebėjo tokius pacientus, o kas tris metus jiems buvo atliekama magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Įdomu tai, kad savaime išnyko tokios išvaržos, kurios Rusijoje tradiciškai operuojamos.

KODĖL?

Daugeliu atvejų išvaržą galima gydyti konservatyviosiomis priemonėmis, o kartais iš viso nieko nedalyti, o imtis tik profilaktinių priemonių. Geriausia profilaktika – tai aktyvus gyvenimo būdas ir reguliari mankšta. Tai sulėtina natūralius su senėjimu susijusius procesus ir treniruoja kompensacinius mechanizmus – sustiprina raumenis, kurie prilaiko stuburo diskus.

Avitaminoze mes linkę paaiškinti bet kokias savijautos ir išvaizdos problemas, ypač kylančias metų laikų pasikeitimo laikotarpiu. Manoma, kad susidoroti su vitaminų ir saulės šviesos trūkumu galima įsigyjant vitaminų ir mineralų kompleksą vaistinėje.

KODĖL?

Avitaminozė, t.y. kažkurio vitamino nebuvimas organizme, šiandieną pasitaiko ypatingai retai ir tai yra ganėtinai pavojinga. Pavyzdžiui, jei nėra vitamino C, vystosi skorbutas, dėl vitamino B nebuvimo vystosi beriberio liga, be vitamino D (pasitaiko tarp vaikų) susergama rachitu. Daug didesnė vitaminų deficito tikimybė – hipovitaminozė. Ši būklė gali pasireikšti skirtinai (nagų lūžinėjimas, odos sausumas ir t.t.). Tai nėra gydoma, o yra koreguojama, o tai daroma nebūtinai vartojant vaistus. Juk vitaminų ir mikroelementų trūkumas dažnai susijęs su chroniškomis organizmo būklėmis, pavyzdžiui, esant plonojo žarnyno susirgimams, vitaminai ir geležis neįsisavinami. Esant skydliaukės sutrikimams, sutrinka kalio ir fosforo įsisavinimas. Išsiaiškinti, kas tapo problemos priežastimi, bei ją nustatyti gali tik specialistas.

Tarptautiniame registre šio susirgimo nėra. Neurochirurgų teigimu, Rusijoje ši sąvoka taip pat laikoma pasenusia. Iš tiesų jokios druskos niekur nesikaupia – tai taip pat vienas iš degeneratyvinių stuburo pokyčių požymių. Tarpslanksteliniai diskai susidėvi, o slanksteliai suartėja ir ant jų šonų atsiranda kaulinės ataugos – osteofitai. Jie padidina šalia esančių slankstelių kontakto plotą – tai organizmo atsakas į diskų nusidėvėjimą. Tikėtis, kad tokie dariniai gali būti „išskaidyti“ masažu ar ultragarsu mažų mažiausiai naivu.

KODĖL?

Jei jie netrukdo, geriausia nedaryti nieko. Tačiau būna, kad išaugę į stuburo kanalo pusę, šie dariniai kontaktuoja su ten esančiomis nervų šaknelėmis, kas sukelia skausmą. Tokiu atveju būtinas kryptingas gydymas, fizioterapija bei mankšta.

Požiūris į šiuos mikroorganizmus laikui bėgant keitėsi. Ilgus metus mikoplazmos (Mycoplasma hominis) ir ureaplazmos (Ureaplasma spp.) buvo laikomos infekcijomis, plintančiomis lytiniu keliu, bei reikalaujančiomis būtino gydymo.

KODĖL?

Šiandieną yra žinoma, kad tai sąlyginai patogeninė mikroflora, todėl pasaulinėje praktikoje apsiribojama stebėjimu. Gydymas neatliekamas, jei nėra nusiskundimų, uždegiminio proceso klinikinių apraiškų ar laboratorinių požymių, taip pat jei artimiausius metus neplanuojamas nėštumas. Kai kurie specialistai dažniausiai primygtinai siūlo šių infekcijų gydymą. Tiesa, apie 3 proc. atvejų – tai tik šių mikroorganizmų nešiotojai.