„Jau pamečiau skaičių, kiek gydytojų ir medicinos seselių matė mane nuogą per visus tuos metus, – prisipažįsta Anickas. – Vien per kelerius paskutinius metus jų buvo daugiau kaip šimtas.“
Anickas gimė su genitalijomis, kurios neatitiko nei berniuko, nei mergaitės. „Gydytojai mano tėvams pasakė: „Šis vaikas didžiąja dalimi yra berniukas, bet mes dar nesame tikri“, – pasakoja jis.
Anickas turėjo sėklides, tačiau jos buvo ne toje vietoje, tad pirmoji – jų perkėlimo – operacija padaryta jam būnant vos keturių mėnesių.
Visą vaikystę Anickas girdėjo žmonių komentarus, kad nėra kaip visi kiti berniukai. „Žinojau, kad su manimi kažkas kitaip, tačiau nesupratau, kas. Žinojau, kad mano tėvai mane myli, tačiau tuo pat metu jie kas šešis mėnesius veždavo mane į ligoninę, kur gydytojai, kalbėdami apie mane, vartodavo tokius žodžius kaip „nenormalu“ ir „netipiška“, – toliau prisiminimais dalijasi jis.
Štai kaip Anickas atrodo dabar.
Jam buvo sunku mokykloje susidraugauti. Prisimena, kad dar būdamas vaikas bandė sulaikyti kvėpavimą, kad uždustų, taip pat norėjo susidoroti su apsauginiais dangteliais ant baliklio butelių. Rimtesnis mėginimas nusižudyti buvo sulaukus keturiolikos, tada paaugliui buvo skirta konsultacija, tačiau jis taip ir nesiryžo psichologui atskleisti savo problemų priežasties.
„Nenorėjau, kad žinotų kas nors, kam nereikėjo žinoti, – sako Anickas. – Buvau labai labai atsiskyręs. Maniau, kad niekas nežinojo, kas manyje kitaip, kad buvau vienintelis toks pasaulyje, tiesiog atsitiktinis stebuklingas atvejis.“
Ir tik prieš penkerius metus, kai jam buvo aštuoniolika, Anickas sužinojo, kad tai turi pavadinimą – jis buvo tarplytis. Taip pat jis sužinojo, kad tai yra pagrindas operacijoms ir hormoniniam gydymui.
Šis atradimas ir suvokimas, kad yra daugiau tokių žmonių kaip jis, viską apvertė. Jis sako: „Staiga aš suvokiau, kad neturiu gėdytis to, kas esu ir koks gimiau“.
Gydytojai taip pat pasakė, kad jis, sulaukęs pilnametystės, savo paties sutikimu gali pradėti rekonstrukcinę chirurgiją naujam peniui suformuoti. Jie patarė jam neskubėti su sprendimu ir priimti jį tik tada, kai jausis nusiraminęs ir tam pasiruošęs. Praėjus trims metams, 2016-aisiais, Anickas nusprendė, kad yra pasiruošęs.
„Štai tada aš praregėjau, – sako jis. – Man reikėjo pradėti pasakoti žmonėms. Man reikėjo pasakyti tiesą. Aš ketinau įveikti daug svarbių operacijų, o kiek kartų tau gali būti operuojamas apendicitas? Jau pamečiau skaičių, kiek kartų tuo teisinausi.“
Jis pradėjo apie tai pasakoti savo pusbroliams ir pusseserėms, dėdėms ir tetoms. Ir labai nustebo nesulaukęs jų pasibjaurėjimo. „Nežinojau, kad žmonės gali būti tokie paankūs tam, ką taip ilgai slėpiau“, – stebisi Anickas.
Paskutinė operacija buvo numatyta 2018 metų birželį ir ji suteikė jaunuoliui viltį, kad pagaliau jis jausis pakankamai savimi pasitikintis užmegzti pirmuosius gyvenime romantinius santykius.
2018 metų vasarį Anickas vyko į Tarptautinės tarplyčių organizacijos (angl. Organisation Intersex International) konferenciją Kopenhagoje. Netrūko nei jaudulio, nei nervų. „Tai siurrealistiška. Pirmą kartą gyvenime neišsiskirsiu iš visų. Susipažinsiu su savais žmonėmis – tai skamba keistai, bet būtent taip jaučiuosi“, – tada kalbėjo jis.
Tokie pat žmonės kaip Anickas susirinko į konferenciją iš viso pasaulio aptarti jiems rūpimų klausimų ir pasidalinti savo patirtimi. „Kad ir kaip keistai tai skambėtų, praėjus kelioms valandoms nuo mūsų susitikimo pradžios mes visi kalbėjomės apie savo genitalijas“, – prisimena Anickas.
Tarplyčiai
Tai plačiausias terminas, apibūdinantis žmones, gimusius su įvairiausiomis lytinių požymių variacijomis, kurios neatitinka tipinių vyrų ir moterų kategorijų. Yra daug galimų variantų, susijusių su genitalijomis, kiaušidėmis, sėklidėmis, chromosomų deriniais ir hormonais.
Pasak Jungtinių Tautų statistikos, apie 1,7 procento pasaulio žmonių yra tarplyčiai.
Anickas mėgaujasi galimybe būti tarp žmonių, kuriems nereikia apie save aiškinti. Jis stebisi, ar tai ir yra tas jausmas, kai jautiesi „normalus“. Vis dėlto, jis vis tiek jaučiasi šiek tiek izoliuotas, nes daugelio žmonių patirtis labai skiriasi nuo jojo. Tai kelia nerimą.
„Esu su žmonėmis, kurie gali suprasti, kaip aš jaučiuosi, tačiau tuo pačiu metu jų patirtys yra skirtingos“, – samprotauja jis.
Apskritai, jo karčiai saldi patirtis neleidžia Anickui nusiraminti: „Nesu toks kaip vyras, tačiau nesu ir tarplytis. Tai koks aš? Kas aš esu? Tai bjauru“.
Vėliau Anickas „Skype“ susisiekė su tarplyčių bendruomenės aktyviste iš Čikagos Pidgeon Pagonis. Kaip ir Anickas, Pidgeon gimė be pilnai susiformavusių penio ar vaginos, tačiau jos atveju chirurgai nusprendė suformuoti ne varpą, o makštį.
Pidgeon buvo auginama kaip mergaitė ir tik būdama universitete sužinojo tiesą apie procedūras, kurios jai buvo atliktos vaikystėje, bei suprato esanti tarplytė. Pidgeon dabar šias jai atliktas operacijas vertina kaip bereikalingas kosmetines procedūras ir tvirtina, kad šiaip sveiko tarplyčio vaiko kūno keitimas chirurginiu būdu yra žmogaus teisių pažeidimas.
„Sakyčiau, leiskite savo vaikui užaugti kaip tarplyčiam asmeniui ir tegul jam priklauso jo paties kūno autonomija, – samprotauja Pidgeon. – Turėtume priversti gydytojus baigti tobulinimo operacijas kūdikiams ir pradėti daryti tobulinimo operacijas suaugusiems tarplyčiams, kurie galimai jų nori.“
Tai labai tinka Anickui, kuriam augant jo šeima net nežinojo, kad galima rinktis operaciją. „Jeigu gydytojas pasako, kad vaikui reikia operacijos, tu tiesiog ją darai“, – sako jis.
Apsilankęs Tarptautinės tarplyčių organizacijos konferencijoje ir pasikalbėjęs su Pidgeon, Anickas taip pat mano, kad daugelis vaikystėje patirtų operacijų buvo „grynai kosmetinės“. Jis ilgai galvojo, ar tikrai nori operacijos, kuri jam numatyta, ar tik aplinkiniai privertė jį manyti, kad po šio chirurginio įsikišimo jis gyvens laimingiau.
Vis dėlto, Anickas apsisprendė operuotis. Prieš metus gydytojai paėmė odos nuo kairės jo rankos, kad galėtų suformuoti penį. Prireikė metų, kad pagaliau jis galėtų normaliai šlapintis. Ant kairiojo dilbio, kur buvo pašalinta oda, likęs didžiulis randas.
Atėjus operacijos dienai jam uždedamos chirurginės kojinės, apatiniai ir marškiniai – ši rutinai jam puikiai pažįstama. Šiandien į Anicko penį bus implantuotas protezas, kurį, norint sekso su įsiskverbimu, teks pripumpuoti. „Tam tikra prasme jaučiuosi tarsi kiborgas, – sako jis. – Bet bent jau neturėsiu problemų su atlikimu ar nerimu.“
Iš dalies jis galvoja, kad išties puiku, kad į jo penį bus implantuotas tas įtaisas, tačiau nerimauja dėl to, kaip visa tai užmezgus santykius reikės paaiškinti antrajai pusei. Jis niekada neturėjo santykių, tačiau labai tikisi, kad po operacijos tai pavyks.
„Viskas mano gyvenime yra kitaip, – toliau dėsto Anickas. – Pagaliau turėsiu slapčiausią daiktą, kurį turi visi vaikinai, ir galbūt galėsiu patirti tai, ką patiria kiti mano amžiaus žmonės. Visada vengiau santykių iš bodėjimosi savo paties kūnu ir neapykantos sau, tačiau tikrai dirbau, kad visa tai įveikčiau.“
Operacija pavyko. Anickas tvirtina, kad viskas apačioje dabar atrodo visiškai kitaip. Jis nežino, kiek laiko prireiks prie to priprasti. Nustojus veikti vaistams nuo skausmo, jis išvyko namo, kur juo pasirūpino tėvai. Situacija gana kebli, nes naujasis penis visą savaitę turėjo būti tam tikroje pozoje, o tai atrodo taip, tarsi jam būtų nuolatinė erekcija.
„Kai žmonės ateina manęs aplankyti, atrodau tikrai laimingas matydamas juos, net jeigu toks nesu“, – sakė jis.
Praėjo dar mėnuo. Nuo tada, kai paliko ligoninę, Anickas patyrė daug skausmo. Jis niekada anksčiau nebuvo jautęs tokio skausmo, nors operacijų patyrė daugybę. Buvo šiokių tokių komplikacijų, tad praėjusį mėnesį teko kelis kartus pakartotinai vykti į ligoninę.
Vis dėlto, jis bando visas šias mintis nustumti. „Šiandien yra istorinė diena, – sako jis. – Tai pirmas kartais, kai tarplytis žmogus žygiuos „Pride“ eisenoje Londone.“
Ne visi tarplyčiai žmonės yra lesbietės, gėjai ar biseksualai, tačiau kai kurie jų mano, kad „Pride“ yra puiki vieta pasakyti žmonėms, kad egzistuoja ir tarplyčių bendruomenė.
Vieną karštą vasaros dieną Anickas susitiko su dar trimis dešimtimis tarplyčių asmenų, norinčių prisijungti prie džiaugsmingos ir spalvingos šventės, vykstančios centrinėse Londono gatvėse.
„Pernai metais šiuo metu dar nei karto nebuvau sutikęs tarplyčio žmogaus, – sako Anickas. – Dabar pats dalyvavau „Pride“ ir daugiausiai ieškojau savo tarplytės šeimos, bet nieko negalėjau rasti. Šiemet einu kartu su visa grupe tarplyčių asmenų.“
Jis negali liautis šypsojęsis. „Netelpa galvoje, kaip stipriai pasikeitė mano gyvenimas per pastaruosius metus. Tiesiog neįtikėtina, kad visa tai nutiko. Šiandien mūsų tiek daug. Mes visi esame skirtingo amžiaus, kilę iš skirtingos aplinkos, net skirtingų šalių. Ar gali būti dar labiau viską apimanti diena?“, – samprotauja Anickas.
Ateina 2018 metų rugpjūtis. Per mėnesį po „Pride“ eisenos Anickui buvo atlikta dar viena operacija, per kurią buvo pataisyta viskas, kas nepavyko. Į jo penį implantuotas protezas apsivyniojo aplink vieną iš jo sėklidžių, kas kėlė nepakeliamą skausmą.
Jam vis dar skauda, tenka labai saugotis infekcijų, tačiau Anickas tikisi, kad daugiau operacijų nebereikės bent penkerius-septynerius metus, kai teks apžiūrėti jo protezą ar pakeisti jį nauju modeliu.
Kadangi reguliariai lankytis ligoninėje nebereikia, Anickas galėjo rasti pirmą tikrą darbą – pradėjo dirbti universitete, kuriame baigė mokslus. Taip pat jis jaučia ir daugiau pokyčių.
„Kai tik buvo padaryta operacija, visiškai kitaip pažiūrėjau į savo kūną, – prisipažįsta jis. – Dabar jaučiuosi daug jaukiau, o kalbėjimas apie tai leido užmegzti su kitais žmonėmis artimesnius santykius.“
Jis džiaugiasi, kad ir su tėvais ryšys tapo artimesnis. „Užaugau su jausmu, kad jie padarė nepakankamai, kad jie nežinojo, kas vyksta, – pasakoja Anickas. – Tačiau aš nesuvokiau, kokioje tamsoje ir kokie priblokšti jie buvo. Mano tėvai nesulaukė pakankamai paramos, todėl darė tai, ką manė esant teisinga.“
Apskritai, jis tikina, kad po operacijos pasijautė daug laimingesnis. Jis netgi užsiregistravo pažinčių programėlėje ir jau užmezgė kelias pažintis.
„Dairausi, kas vyksta. Vienas pirmųjų pasimatymų nebuvo labai teigiamas – išėjau su mergina, kuri man pasakė, kad nesu tikras vaikinas. Tada susitikau su vaikinu, tačiau nieko nepajaučiau, taigi, turiu normalias problemas, su kuriomis susiduria žmonės per pasimatymus ir santykiuose. Tai puikus jausmas“, – džiaugiasi Anickas.
Jis tikisi, kad kalbėjimas apie tai, kas buvo didžiausia jo gyvenimo paslaptis, gali padėti kitiems žmonėms, esantiems panašioje situacijoje. „Aš esu normalus. Tiesiog nesu įprastas, – samprotauja jis. – Nėra vienodų tarplyčių žmonių istorijų, tačiau viliuosi, kad manoji įkvėps kitus žmones papasakoti savąsias.“
