Mūsų akys nuolat juda, ir nors kai kuriuos judesius galime sąmoningai kontroliuoti, daugelis jų vyksta nesąmoningai. Pavyzdžiui, kai skaitome, mes atliekame virtinę labai staigių akių šuolių, vadinamų sakadomis: akys labai greitai fiksuoja vieną žodį po kito. Kai įžengiame į kambarį ir jį nužvelgiame, mūsų akys taip pat atlieka platesnes sakadas. Egzistuoja dar maži, nesąmoningi akių judesiukai, kuriuos atliekame vaikščiodami: jie kompensuoja mūsų galvos judėjimą ir stabilizuoja pasaulio vaizdą. Žinoma, mūsų akys taip pat vartosi per miego fazę, vadinamą greito akių judėjimo (REM) faze.
Dabar aiškėja, kad kai kurie mūsų akių judesiai iš tikrųjų gali atskleisti mūsų mąstymo procesus.
Praėjusiais metais paskelbtas tyrimas rodo, kad vyzdžių išsiplėtimas susijęs su netikrumo laipsniu, kai mėginame priimti sprendimus: kai žmogus nėra tikras savo sprendimu, jis junta padidėjusį susijaudinimą, kuris priverčia išsiplėsti vyzdžius. Šis akių pokytis taip pat gali atskleisti, ką ketina pasakyti sprendimą priimantis asmuo. Viena grupė tyrinėtojų, pavyzdžiui, nustatė, kad stebint vyzdžius įmanoma numatyti, kuomet atsargus žmogus, paprastai sakantis „ne“, pasakys „taip“.
Stebint akis netgi įmanoma pasakyti, kokį skaičių žmogus turi galvoje. Tobiasas Loetscheris su savo kolegomis iš Ciuricho universiteto pasitelkė 12 savanorių ir sekė jų akis, kai jie greitai skaitė 40 skaičių sąrašą.
Kiekvieno savanorio žvilgsnis pakrypdavo aukštyn ir dešinėn, kai tik jie ketindavo ištarti didesnį skaičių, ir žemyn bei kairėn, kai ketindavo sakyti mažesnį skaičių. Kuo poslinkis iš vienos pusės į kitą pusę būdavo didesnis, tuo didesnis būdavo ir skirtumas tarp skaičių.
Tai rodo, kad mes abstrakčius skaičių vaizdinius smegenyse kažkaip susiejame su judesiu erdvėje. Tačiau šis tyrimas neparodo, kas eina pirmiau: ar mintys apie konkretų skaičių sukelia akių pozicijos pokyčius, ar akių pozicija turi įtakos mūsų protinei veiklai. 2013 metais Švedijos mokslininkai paskelbė įrodymus, kad teisingesnis gali būti pastarasis variantas: jie nustatė, kad akių judesiai gali palengvinti atsiminimą.
Jie 24 studentų prašė atidžiai įsižiūrėti į kelis objektus, rodomus kompiuterio ekrano kampe. Tuomet dalyviai turėjo išklausyti teiginius apie kai kuriuos regėtus objektus, pavyzdžiui, „tas automobilis suko į kairę“, ir kuo greičiau pasakyti, ar šie teiginiai yra teisingi. Kai kuriems dalyviams buvo leista laisvai žvalgytis aplinkui, o kiti buvo paprašyti prikaustyti žvilgsnį ties kryžiumi ekrano centre ar kampe, kur buvo pasirodęs objektas.
Mokslininkai pastebėjo, kad tie eksperimento dalyviai, kuriems buvo leista spontaniškai judinti savo akis, pasirodė kur kas geriau negu tie dalyviai, kurie spoksojo į kryžių. Įdomu tai, kad tie dalyviai, kurie buvo paprašyti užfiksuoti žvilgsnį ekrano kampe, kur anksčiau buvo pasirodęs objektas, taip pat pademonstravo geresnius rezultatus negu tie, kuriems buvo liepta žiūrėti į kitą ekrano kampą. Tai perša išvadą, kad kuo labiau akių judesiai informacijos įsiminimo metu atitikdavo tuos judesius, kurie vykdavo atgaminant informaciją, tuo geriau žmogus prisimindavo nurodytus objektus. Taip gali būti dėl to, kad akių judesiai padeda mums atsiminti erdvinius santykius tarp aplinkos objektų informacijos užkodavimo metu.
Stebint akių judesius, taip pat galima paskatinti žmones priimti vieną ar kitą sprendimą. Vienas neseniai atliktas tyrimas parodė ir net sukėlė nerimą, kad stebint akis, galima daryti įtaką mūsų moraliniams sprendimams.
Tyrinėtojai klausinėjo tyrimo dalyvių sudėtingų moralinių klausimų, pavyzdžiui, ar galima pateisinti žmogžudystę. Kompiuterio ekrane buvo rodomi galimi atsakymų variantai („Kartais galima pateisinti“, „niekada negalima pateisinti“). Sekdami tyrimo dalyvių akių judesius ir staiga pašalindami abu atsakymų variantus, kai dalyvis į vieną iš variantų jau būdavo įsižiūrėjęs tam tikrą laiko tarpą, mokslininkai pastebėjo galį paskatinti dalyvius tą variantą pateikti kaip savo atsakymą.
„Mes jiems daugiau nesuteikdavome jokios papildomos informacijos, - sakė vyresnysis studijos autorius, neurologas Danielis Richardsonas iš Londono universitetinio koledžo. – Mes tiesiog laukdavome, kol prasidės jų paties apsisprendimo procesas ir paprasčiausiai tinkamu metu įsiterpdavome. Mes priversdavome juos pakeisti savo nuomonę, vien kontroliuodami, kada jie priėmė sprendimą“.
D. Richardsonas priduria, kad tuo galėtų pasinaudoti įžvalgūs pardavėjai, bendraudami su klientais. „Mes paprastai manome, kad žmonės, gebantys įtikinti, yra geri šnekoriai, bet, galbūt, jie taip pat stebi sprendimo priėmimo procesą, - sako jis. – Galbūt geri pardavėjai moka pastebėti tinkamą momentą, kuomet žmogus pradeda linkti tam tikro sprendimo link, ir tuomet pasiūlo nuolaidą ar pakeičia savo strategiją“.
Dabar paplitusios akių sekimo programėlės, įdiegtos išmaniuosiuose telefonuose ar kituose prietaisuose, iškelia tikimybę, kad nuotoliniu būdu galima koreguoti žmonių apsisprendimą. „Jei apsiperkate internetu, jos gali nulemti jūsų sprendimą, pasiūlydamos nemokamą pristatymą, kai tik užsižiūrite į vieną ar kitą produktą“, - pažymėjo jis.
Taigi akių judesiai gali tiek atspindėti, tiek daryti poveikį tokioms aukštesnėms psichinėms funkcijoms kaip sprendimų priėmimas ir išduoti mūsų mintis, įsitikinimus bei troškimus. Šios žinios gali suteikti mums būdų, kaip patobulinti savo psichines funkcijas, bet ir paverčia mus pažeidžiamais subtiliai kitų žmonių manipuliacijai.
„Akys yra tarsi langas į mūsų minčių procesus, ir mes tiesiog neįvertiname, kiek daug informacijos per juos galima nutekinti, - teigia D. Richardsonas. – Jos gali potencialiai atskleisti dalykus, kuriuos žmogus galbūt nori nuslėpti, pavyzdžiui, rasinį šališkumą“.
„Matau, kad akių sekimo programėlės naudojamos, tarkime, pagalbinėms technologijoms, kurios nustato, kokių telefonų funkcijų jums reikia, ir tuomet jums padeda, - priduria jis. – Tačiau jei jos būtų nuolat įjungtos, jas būtų galima naudoti visai kitiems dalykams. Tai suteiktų kur kas vertingesnės informacijos ir sukurtų tikimybę netyčia pasidalyti savo mintimis su pašaliniais“.
