Tepdami ar klijuodami vaistą ant odos galime siekti dviejų tikslų: arba tikėtis vietinio poveikio ligotoje vietoje, arba turėti vilčių, kad vaistas įsigers pro odą į kraują ir tokiu būdu mums nereikės gerti neskanios tabletės. Dažniausiai įvairiais aplinkiniais ir klaidinančiais manevrais bandoma į organizmą patalpinti vaistus nuo skausmo. Ar tikrai apsaugosime skrandį tepdami vaistą ant odos arba patiekdami jį pro kitą galą?
Vietinis vaisto poveikis aplikacijos vietoje turi logikos ir racijos – esant odos pažeidimui kur kas logiškiau prieiti prie pažeidimo tiesiogiai, nei laukti, kol veikliąją medžiagą iki odos atneš kraujas. Minkštųjų audinių sumušimas, sąnario išorėje einančių sausgyslių ir raiščių patempimas – tikslinis tepalo su nuskausminamuoju vaistu taikinys. O kaip su gilesniais pažeidimais? Pasirodo, skaudamam kelio sąnariui poveikis tepalo ir tabletės yra vienodas tokiai pačiai tiriamųjų procentinei daliai. Tik ne tai pačiai daliai. Vis tiek vieniems labiau padeda tabletė, o kitiems tepalas. Nepabandžius nesužinosite. O štai tikėtis, kad tepalas prasiskverbs pro kaukolę ar iki klubo sąnario – jau nereikėtų. Per giliai ir per saugiai skaudama vieta paslėpta.
Nuskausminamieji pleistrai (tie kurie turi vaisto, o ne vien deginančio efekto) vaistinę medžiagą išskiria palengva ir tikimasi, kad ji pateks į kraują ir sukels sisteminį poveikį – padės ir galvai, ir klubui. Tik vaisto padavimas liks labai palaipsnis – užteks ilgam, bet smūginio efekto nebus. Poveikis tiesiogiai priklauso nuo odos būklės – storžieviškumo, plaukuotumo, švaros bei kūno temperatūros. Kuo karštesnis odos paviršius, tuo greičiau tirpinamas pleistro turinys. Akivaizdūs minusai tokio vartojimo: nėra greito poveikio (o jei ūmiai suskaudo – norisi, kad greitai ir suveiktų) ir pleistras neįsisiurbia visas, tad niekada nežinai, kokia vaisto dozė visgi pateko į vidų.
Bet gal tai vis tiek geriau, nei gerti tabletę, nes apsaugom skrandį? Apie tai šiek tiek vėliau.
O kol kas apie smagesnę temą – vaistų patalpinimą į tiesiąją žarną. Daugeliui nepriimtinas metodas, dažnam net nesuvokiamas kaip galimas:
– Man jūsų žvakutės nepadeda, jau šimtą sunaudojau ir nieko!
– Jūs jas ką, valgot?
– O tai ne, į užpakalį susikišu.
Ne toks jau ir retas atvejis praktikoje, kai pacientas atsisako net pagalvoti apie tokį vaisto vartojimo būdą. O yra kam patinka. Dažnai kuo didesnis pažeminimas ir skausmas vartojant vaistą (klizmavimas, adatos, pipiriniai deginantys pleistrai, jūros vanduo į nosį, šlapimas į burną), tuo didesnė asociacija su galimu pasveikimu. Bet gydymas – ne atgailos forma, tad ne visada toks požiūris pasiteisina. Panašiai ir su nuskausminamųjų vartojimu rektalinių žvakučių forma.
Akivaizdūs pliusai tokio vartojimo: nereikia nuryti (patogu, kai yra rijimo sutrikimai), sunku išspjauti (kai yra elgesio sutrikimai ir sunku susitarti dėl vartojimo), suveikia greičiau ir stipriau (patenka į kraują apeinant kepenis, tad poveikis gali būti greitesnis). Todėl toks geras pasirinkimas mažiems vaikams – jie sunkiai rija, sunkiai sukalbami ir verčia tėvelius nekantriai laukti rezultatų. Bet gal tada vaistas nedirgina skrandžio?
Pagaliau – vaistų nuo skausmo poveikis skrandžiui. Geriami vaistai nuo skausmo teoriškai gali gadinti skrandį daugiau nei tepami, leidžiami ar kišami iš užnugario jų analogai. Tiek, kiek tiesiogiai mechaniškai tą skrandį braižo, daužo ar drasko. Praktiškai nesvarbu, kaip pateko į organizmą vaistas nuo skausmo, skrandžiui poveikis bus vienodas, nes tas poveikis yra sisteminis, o ne kontaktinis. Kraujyje mažėja uždegimą palaikančių medžiagų, kurios taip pat atsakingos ir už gleivinės apsaugą nuo rūgšties. Mažesnis uždegimas, mažesnis skausmas, sąlyginai stipresnis skrandžio rūgšties poveikis.
Panašiai, kaip su kitu mitu apie alternatyvų medžiagos pateikimą, norint išvengti pašalinių: degtinės klizma ir pripučiamos promilės. Neva sovietiniai taksistai ir žmonų engiami santechnikai susivarydavo sau neskanios sovietinės degtinės pro kitą galą ir niekas nesuprasdavo, kodėl linksmas vairuoja, jei kvapo nėra. Deja, ir kvapas atsiranda, ir promilės įpučiamos, nes alkoholis šalinamas iš kraujo, ir pro plaučius taip pat. Ir nesvarbu, kaip jis į tą kraują patenka. Taip pat nesvarbu, kaip patenka ten vaistai nuo skausmo.
O vienintelė intencija nestatutiniam tokio alkoholio pavartojimui – tikrai bjaurios produkto skoninės savybės. Tas pats ir su vaistais nuo skausmo. Neskanu, pykina, smirda ir bjauru net žiūrėti – tada vartoji pro ten, kur ir taip nelabai kvepia ir nieko nesimato. Bet skrandžio opos atsiradimo rizika po reguliaraus susikišimo tokia pati, kaip ir po reguliaraus rijimo.
Išvada: jeigu gydome lokalų organizmo ir likimo konfliktą – galime naudoti vietines priemones. Jeigu reikia sisteminio poveikio – pasirinkimas labiau priklauso nuo iššūkių vartojant, patogumo, estetikos, Freudo teorijų ir slaptų pomėgių, negu nuo vaisto poveikio.
