Pirtis mus pasiekė dar iš Senovės Graikijos ir Romos imperijos laikų.
„Anksčiau pirtys būdavo didelės vandens talpos, apačioje buvo krosnis – didžiulė patalpa – yra išlikę net jų brėžinių, paveikslų. Anksčiau pirtis buvo skirta karaliams, didikams, imperatoriams. Tik vėliau, kai ji išpopuliarėjo, pradėjo kurtis viešos pirtys. Taip pirtis tapo prieinama ir visai visuomenei“, – pirties istoriją pasakojo L. Gužauskas.
Senesniais laikais pirtis buvo daugiau vertinama kaip vieta, kur einama nusiprausti. Bet jau tada žmonės pastebėjo, kad pirtis ne tik išvalo kūną, bet ir apvalo emociškai, psichologiškai.
„Tai yra ir susijungimas su gamta. Pirtyje dominuoja ne 5, bet 6 elementai: ugnis, žemė, oras, vanduo, eteris ir pirtininkas. Tai yra puiki terpė pamaloninti ne tik mūsų kūną, bet ir atsipalaiduoti, išsivalyti mintis, emocijas, pailsėti psichologiškai. Tai – kaip mamos apkabinimas“, – palygino pirtininkas.
Anot laidos dalyvio, pirtyje galima atlikti ir įvairias veiksmingas grožio procedūras: pasidaryti įvairias kaukes, šveitiklius.
„Aš turiu įsitikinimą pirtyje naudoti tik natūralias priemones ir tai, kas tuo sezonu pasiekiama. Vasarą aš daug naudoju žemuogių, braškių – to, kas auga pas mus. Mes Lietuvoje turime ypatingai geras sąlygas: augalus, uogas, vaisius, kuriuos galima naudoti pirtyje ir pasigaminti natūralių priemonių“, – neabejojo L. Gužauskas.
Ketinantiems eiti į pirtį pirtininkas patarė pasiruošti vadinamąjį pirties krepšelį.
„Pirties krepšelį sudaro kepurė, du rankšluosčiai, chalatas, šlepetės. Ir reikia atvykti su gera nuotaika, neskubėti.
Svarbu ir įsivertinti savo sveikatos būklę. Čia aktualiau tiems, kurie turi žemą arba aukštą spaudimą, arba kažkokių širdies ligų.
Kai mes užeiname į pirtį, ten yra šilta ir mūsų kraujagyslės plečiasi, spaudimas nukrenta, bet pulsas padidėja, nes širdis perpumpuoja kraujo apie pusantro karto daugiau. Tiems, kas turi aukštą kraujospūdį, reikėtų truputį pasisaugoti šalčio procedūrų. Pvz., kai gerai išsikaitiname pirtyje žiemą, einame maudytis į eketę, tvenkinį, ežerą ar upę arba apsipilame šaltu vandeniu.
Pirtyje mūsų kraujagyslės prasiplečia. Kai po to einame atsivėsinti, jos staigiai traukiasi ir kraujospūdis didėja. Tiems, kurie turi aukštą kraujospūdį, spaudimas gali dar labiau pakilti. Jiems reikia atsargiai. O tiems, kurie turi žemą kraujospūdį, labai gerai ateiti į šalčio procedūras, nes jiems tai pakelia tonusą ir susinormalizuoja kraujospūdis“, – kalbėjo pirtininkas.
Paklaustas, ar galima eiti į pirtį peršalus, L. Gužauskas įspėjo – svarbiausia neturėti temperatūros. Jeigu jos nėra, o žmogus tiesiog truputį jaučiasi peršalęs, šiluma, karštis gali padėti „ištraukti“ ligą.
„Vėlgi po ligos ar ligai besibaigiant, reikėtų vengti šalčio procedūrų ir labai gerai išsišildyti kojas. Močiutė sakydavo: „Apsimauk šiltas kojines – ir į lovą“. Pirtyje – tas pats: turite vanteles, išsikaitinate kojas (kojas pirtyje gerai laikyti pakeltas) ir viskas – ligos nelieka“, – patarė L. Gužauskas.
O kokia turėtų būti temperatūra pirtyje?
„Iš esmės temperatūros užtenka truputį aukštesnės negu mūsų kūno. Mūsų kūno temperatūra yra maždaug 36,6 laipsnio ir nuo 40 laipsnių temperatūros pirtyje mums visiškai užtenka. Mes tada jaučiamės komfortiškai, jau prakaituojame, nes temperatūra yra truputį didesnė nei mūsų kūno.
Pirtyje mes stengiamės nelaikyti aukštesnės nei 60–65 laipsniai temperatūros, maksimaliai galėtų būti 70. Dūminėse pirtyse, kadangi akmenys yra atviri, ta temperatūra yra truputį didesnė, bet niekada ne didesnė negu 75–80 laipsnių.
Pirtis turi būti pritaikyta taip, kad į ją galėtų ateiti tiek vaikas, tiek ir senelis ir visi kiti žmonės, kurie yra tarp vaiko ir senelio. Čia yra gera, kokybiškai lietuviška pirtis“, – neabejojo L. Gužauskas.
Svarbus ir procedūrų eiliškumas.
„Aš turiu sukūręs savo 4 sezonų pirties programą. Dažniausiai darau 4 užėjimus pirtyje, kiti daro tris.
Pirmo užėjimo metu mes lengvai sušylame, nes nenorime, kad mūsų organizmas patirtų stresą, kai užeini į karštą 100 laipsnių pirtį, pasėdi minutę ir norisi bėgti iš ten. Šito mes niekada nedarome ir tai nėra malonumas.
Pirmasis užėjimas yra pasišildymas, lengvas prakaitas, susipažinimas su pirtimi, kažkokias augalais. Dažniausiai pirtininkai pirmo užėjimo metu atsineša savo augalų. Jeigu tai – žiema, tai yra džiovini, galbūt šaldyti vasarą surinkti augalai. Ir nusiprausimas. Pirmas užėjimas neužtrunka ilgiau negu 10–15 min.
Antras užėjimas dažniausiai dedikuotas šveitimo procedūroms, dažniausiai su druskų šveitikliu arba gali būti su rudojo cukraus šveitikliu, kokosu, galima dėti kokias nors uogas, molį maišyti su druska, eterinius aliejus. Antro užėjimo metu yra daugiau karščio. Mes pasišildome, nusišveičiame odą, nusiplauname truputį vėsesniu vandeniu ir vėl einam ilsėtis.
Trečias užėjimas būna pats karščiausias – „duokim garo“. Visiems būna suteiktos ąžuolinės arba beržinės vantos. Jeigu tai – moterų pirtis, gali būti ir ievų vantos. Tai jau būna karštas pasikaitinimas, toks išsišildymas, kad žmonės jau norėtų eiti iš pirties ir gerai atsivėsinti. Po trečio užėjimo visada einame atsivėsinti ar po šaltu dušu, ar į tvenkinį, upę, ežerą.
Kai kurie pirtininkai tuo užbaigia pirtį, o kai kurie daro ir keturis užėjimus. Aš darau ketvirtą užėjimą. Jis yra jau toks lengvas, kai mes odą būname jau įšildę, nušveitę, išvanoję su vantomis, atvėsinę, tikslas būtų ją pamaitinti, nuglostyti. Tai – pirties pabaiga. Pirties metu poras atveriame, o turėtume išeiti su užvertomis poromis, kad sugrąžintume pirminį odos pH. Tada visai gerai panaudoti apelsiną, greipfrutą, galbūt truputį citrinos, eterinį aliejų, kuris užveria poras.
Dažniausiai ketvirto užėjimo metu, bent jau aš naudoju ir ledo – tai puiki, natūrali kūno pamaitinimo priemonė. Mes Lietuvoje turime ir kokybiško medaus iš ūkių“, – priminė L. Gužauskas.
Vantas, pirtininkas patarė rinkti iki Joninių, kaip ir siūlydavo mūsų senoliai. Esą per Jonines gamta jau būna pilnai suvešėjusi ir pasiekusi piką.
Vantas galima ne tik džiovinti, bet ir šaldyti.
„Vasarą mes vantas rišame iškart prieš pirtį – nieko nereikia daryti, nei mirkyti – iškart gali eiti vanotis. Žiemą jas reikėtų prieš pirtį pamirkyti vandenyje, geriausia vėsiame. Jeigu mirkome karštame vandenyje, lapas visas gerąsias savybes atiduoda į vandenį.
Jeigu mirkome vandenyje, vanta įsigeria ir tampa labai sunki. Geras būdas yra vantą pakišti po vėsiu vandeniu, įdėti į maišą ir užmesti pirtyje, kol ji kūrenasi. Tada vanta neperšus, neperkais ir bus paruošta pirčiai“, – patarė L. Gužauskas.
Kai kurie pirtyje užsimaukšlina ir specialią kepurę.
„Pirtyje kepurė reikalinga tam, kad mes ateiname su savo geru „kompiuterio aparatu“ ir nenorime jo perkaitinti. Kai pirtininkas užpila garo, jis leidžiasi žemyn ir pirma paliečia galvą. Jeigu būsiu su kepure, tas garas leisis žemyn ir šildys kūną“, – sakė specialistas.
Beje, į pirtį nereikėtų ateiti prisivalgius, bet nereikėtų ateiti ir alkanam.
„Reikėtų bent jau 2–3 val. prieš pirtį pavalgyti. Jeigu norime valgyti pirtyje, galima atsinešti vaisių, raugintų produktų, pirties metu gerti arbatą – tai tikrai nekenkia“, – nuramino L. Gužauskas.
Paklaustas apie pirtininko profesiją, laidos dalyvis pasidžiaugė, kad ji populiarėja ir daugėja studentų, kurie baigia pirtininkų mokyklas – tokių mokyklų Lietuvoje yra trys.
„Pirtininkas yra vedlys, gidas, kuris ne tik supažindina su pirtimi, leidžia joje jaustis saugiai, bet ir su lietuviškos pirties tradicija.
Beje, 2020 metais pirtis buvo įtraukta į Lietuvos kultūros paveldą“, – sakė pirtininkas.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Ekspertai pataria“ rasite čia:
