Įprasti klausos patikros metodai yra šie: testas naudojant kamertoną, kalbėtojo atstumo nagrinėjimas ir grynojo tono ribinės vertės testai, rašoma medicalnewstoday.com. Visais šiais atvejais remiamasi refleksais, pavyzdžiui, tiriamasis turi pakelti ranką arba nuspausti mygtuką, išgirdęs konkretų garsą. Tuomet specialistas gali nustatyti, kaip gerai žmogus girdi tam tikro aukščio ir stiprumo garsus.
Kita vertus, taikant minėtuosius metodus, reikalinga tiriamojo asmens reakcija. Specialistai susiduria su problema: kaip įvertinti reaguoti negalinčių žmonių (pavyzdžiui, insultą patyrusių suaugusiųjų, vystymosi sutrikimų turinčių jaunų žmonių arba kūdikių) klausą?
Mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Avinashas Singhas Bala, dirbantis Judžine esančio Oregono universiteto Neuromokslų institute, sugalvojo alternatyvų būdą klausai tikrinti, kurį naudojant nereikia tiriamojo tiesioginio atsako.
A. S. Bala su kolegomis pastebėjo, kad paprastosios liepsnotosios pelėdos išplečia vyzdžius, kai bando atskirti garsus. Įdomu tai, jog mokslininkai šį atradimą padarė kito tyrimo metu beveik prieš du dešimtmečius. Pradėję naująją studiją, jie iškėlė hipotezę, jog ryšys tarp klausos ir vyzdžių išsiplėtimo yra būdingas ir žmonėms. Tyrėjų eksperimentų rezultatai pateikiami žurnale „Journal of the Association for Research in Otolaryngology“.
Vyzdžių dydžio matavimas klausai tikrinti
Norėdami patikrinti savo hipotezę, mokslininkai naudojo akių judesių sekimo technologiją ir ištyrė 31 suaugusiojo, nesiskundusio klausos sutrikimais, vyzdžius. Vidutinis tiriamųjų amžius siekė 24-erius metus.
Eksperimento vykdytojai naudojo infraraudonųjų spindulių vaizdo kamerą stebėti dalyvių akių vyzdžius standartinės klausos patikros metu. Jie turėjo nuspausti mygtuką, jei išgirsdavo garso įrašus, transliuojamus atitinkamai 1, 2, 4 ir 8 kilohercų dažniu. Taip pat tiriamieji privalėjo žiūrėti į kompiuterio ekraną. Iš pradžių jame atsirasdavo taškelis, paskui atsitiktiniais intervalais pasigirsdavo garsai, kad eksperimento dalyviai negalėtų nuspėti, kada išgirs įrašą.
„Šio projekto metu įrašų leidimas ir taškelių atsiradimas ekrane buvo parinkti atsitiktine tvarka ir nesutapo, todėl dalyviai negalėjo tikėtis, kad pamatę taškelį kartu išgirs ir garsą“, – aiškino vienas iš studijos autorių biologijos mokslų profesorius Terry T. Takahashi, kuris yra Neuromokslų instituto narys.
Kai dalyviai ekrane išvysdavo, kaip taškelis virsta klaustuku, turėdavo nurodyti, ar girdėjo garsą.
Mokslininkai fiksavo tiriamųjų vyzdžių dydį mažiausiai sekundę prieš pasigirstant garsui ir dvi sekundes po jo. Taip pat jie atsižvelgė į vyzdžių išsiplėtimą dėl kognityvinių pastangų reikiamu metu paspausti mygtuką.
Vyzdžių išsiplėtimo matavimas – neblogiau už įprastus testus
Tyrime dalyvavusių žmonių vyzdžių išsiplėtimas sutapo su atsaku, t. y. mygtuko paspaudimu. Kalbant konkrečiau, vyzdžiai pradėjo plėstis praėjus maždaug ketvirtadaliui sekundės nuo garso įrašo nuskambėjimo. Kadangi vyzdžių plėtimasis buvo toks staigus, mokslininkams pavyko „pastebėti ir nustatyti priežastinius ryšius“.
„Išsiaiškinome, kad vyzdžių išsiplėtimas yra nemažiau tikslus nei mygtuko paspaudimo metodas“, – sakė A. S. Bala.
„Mokslinių konferencijų metu pristatėme ankstyvąsias duomenų analizes ir sulaukėme daug prieštaravimų idėjai, kad naudodami nevalingą atsaką galime gauti rezultatus, kokybe nenusileidžiančius gautiems taikant mygtuko paspaudimo metodą. Šis tyrimas yra praktinis įrodymas, jog tai įmanoma. Pirmą kartą žmogaus vyzdžių reakciją nagrinėjome dar 1999 m. Jau tada žinojome, kad toks metodas gali pasiteisinti, bet turėjome optimizuoti tyliausių garsų išgirdimo momento užfiksavimo būdą“, – pridūrė jis.
T. T. Takahashi taip pakomentavo tyrimo rezultatų aktualumą ir naudingumą: „Vyzdžių išsiplėtimo testas yra mažiau naudingas tiriant suaugusiuosius, kurie gali bendrauti su testą atliekančiu gydytoju.“
