Vėliau prie šio iššūkio prisijungė režisierius Kirilas Glušajevas ir aktorės Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Viktorija Kuodytė, Aldona Vilutytė, Oneida Kunsunga, Severina Špakovska ir Gintarė Latvėnaitė. Taip gimė spektaklis „Terapijos“, žiūrovų lauksiantis jau gegužės 24 d. ir birželio 1 d., OKT Studijoje, rašoma pranešime spaudai.
Rašydama pjesę dramaturgė aktyviai bendradarbiavo su specialistais, esančiais arčiausiai ligos užkluptų žmonių. Jūsų dėmesiui - pokalbis tarp Birutės Kapustinskaitės, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų onkopsichologių Eglės Urbutienės, Marijos Turlinskienės, Romos Grumulaitienės ir VU klinikinės psichologijos studenčių Ramintos Seniūnaitės ir Ingridos Bagdonavičiūtės. Apie sveikimą, naujų iššūkių priėmimą ir kasdienes baimes, susidūrus su onkologija.
Birutė: Aš esu dramaturgė, su onkologija susidūriau, kai mano mamai diagnozavo vėžį, lydėdavau ją į kiekvieną chemoterapiją ir po to slaugiau. Būnant tenai, man kilo mintis, kad apie tai reikėtų parašyti pjesę. Ten moterų buitis – labai specifiška ir įdomi. Ji uždara, ten ne visi gali patekti, erdvė, kurioje dingsta visi statusai: mamos, darbuotojos, žmonos, mokytojos ir lieka tokie… grynuoliai. Iš visos patirties atsirado pjesė „Terapijos“, kurios skaitymas vyko prieš metus OKT studijoje ir praktiškai po metų, kovo mėnesį įvyko spektaklio premjera. Vienas iš mūsų spektaklio tikslų yra kalbėti, užmegzti dialogą ir naikinti tabu onkologijos tema. Pjesės veikėja, Aldona, kurią vaidina aktorė Viktorija Kuodytė, pradėjus kalbėti apie vėžį ar galimas ligos pasekmes, nutraukia pokalbį tekstu „o kam apie tai kalbėti?“. Kartais atrodo, kad visuomenės požiūris būtent toks ir yra. „Kam kalbėti apie blogus dalykus?“ Susidaro įspūdis, kad nors beveik visi turi artimųjų, kurie yra paliesti ligos, kai kurie žmonės bijo susirgti vėžiu vien nuo kalbėjimo apie jį. Todėl renkasi tylą. Yra toks pasakymas, kad vaistai nuo vėžio išrasti, bet nuo baimės juo susirgti – ne. Kaip jūs matote visuomenės poziciją onkologinių susirgimų atžvilgiu?
Eglė: Viena iš baimės ir tylos priežasčių yra tai, kad liga visuomenėje vis dar yra glaudžiai tapatinama su mirtimi.
Marija: Stigma.
Eglė: Ir ta stigma ateina iš senesnių laikų, kai ir gydymo galimybės buvo labai ribotos, ir diagnostika žymiai prastesnė, kai tai buvo mirties nuosprendis, nes gydymo nebuvo. Bet dabar medicina iš tikrųjų keičiasi, atsiranda skirtingi ir efektyvūs gydymo metodai, naujos gydymo schemos, diagnostika – viskas tobulėja labai sparčiai ir tai jokiu būdu nebėra mirties nuosprendis! Žmonės pasveiksta. Aišku, ir pati liga yra gana stigmatizuojanti. Atsiminiau vienos pacientės žodžius, kuri sakė, kad jausmas „lyg esu už borto“. Tu prarandi darbingumą, prarandi išvaizdą, tu atsiduri socialinėje atskirtyje, kažkokioje grupėje, kuri „ne tokia“ kaip visi“.
Birutė: Bet ar liga pati savaime tave nubloškia į atskirtį ar likusi „sveikoji visuomenė“ atskiria tave?
Marija: Aš manau, kad problema yra ta, kad nei viena, nei kita pusė, nei sergantieji, nei aplinkiniai nežino kaip kalbėtis, kaip bendrauti. Ką mes girdim iš sergančiųjų? „Aš nenoriu sakyt, nes nenoriu jų reakcijos, gailesčio, užuojautos, „nurašymo“. Aš tokios reakcijos nenoriu. Aš noriu, kad bendrautų su manimi „normaliai“. Bet iš tikrųjų, yra tas laikotarpis, kai tik žmogus sužino diagnozę ir jam viskas yra nauja, baisu, chaotiška – jis gali norėti vengti bendrauti, jis gali atsiriboti tol, kol viską susidėlios savo viduje. Tuomet jis užsidaro, atsitraukia. Aplinkiniai irgi nežino, ką kalbėti, kaip kalbėti ir tuomet, kartais, natūraliai susiformuoja atskirtis. O tada, kai žmogus savo viduje jau viską susidėlioja ir jau norėtų grįžti atagl, nebeišeina. Draugų tarsi yra, bet visi užsiėmę savais reikalais, niekas nebepaskambina, nebesidomi. Tai yra abipusis dalykas. Kitas dalykas yra tai, kad mūsų žmonės iš tikrųjų yra pakankamai uždari ir be galo „stiprūs“, „kantrūs“. „Aš tikrai nenoriu prašyti pagalbos, aš susitvarkysiu pats, o kai jau susitvarkysiu ir pasveiksiu, tada jau visiems papasakosiu kaip ten buvo“. Ir atsiverti, ir kalbėti apie tai dar nedaugelis drįsta. Nors, iš tikrųjų, tą daro jau žymiai daugiau.
Birutė: Matote tuos pokyčius?
Marija: Matosi, tikrai. Žmonės dažniau kalba, kalba, kad tai normalu, kad normalu jaustis ne tik gerai. O kai jau kalbi su artimaisiais, jiems iškyla tokie klausimai: kaip kalbėti – ir įdomu sužinoti, kas vyksta, ir nesinori užgauti žmogaus. Dažnai, kai klausiam pacientų ar turite emocinę paramą iš artimųjų, dažnai tenka išgirsti „ne jie mane palaiko, o aš juos raminu. Jiems baisu, jiems neramu.“
Birutė: O kaip čia taip gaunasi? Jie randa savyje stiprybę, matydami kitų nerimą? Čia kaip einant į mišką, bijai tol, kol nepamatai šalia labiau bijančio ir pereini į drąsintojo vaidmenį?
Marija: Jie dažnai kalba taip: „ir gerai, kad aš susirgau, nes jei susirgtų mano vyras, jis neištvertų. Mano vaikas, neduok dieve, aš neištverčiau“. Ir jam tada geriau – jis už kažką atsakingas ir tai irgi tampa motyvacija pasveikti.
Birutė: Keistai skamba „gal ir gerai, kad susirgau“.
Marija: Taip, kartais pasako, kad tai nėra baisiausias dalykas gyvenime, kad teko išgyventi ir baisesnių dalykų, pavyzdžiui vaiko netektį ar dar kažką. Bet mes lygiai taip pat dabar stereotipiškai galvojam, kad sergantieji turi jaustis negatyviai, o jie gali labai įvairiai reaguoti. Praktikantės, atėjusios čia dirbti sakė, kad tikėjosi, jog čia bus slogi, liūdna atmosfera, o taip visai nėra.
Eglė: Jei būtume visi atviresni kito žmogaus patirčiai, išgyvenimams, būtų paprasčiau. Mes tiesiog uždedam savo įsivaizdavimus: jeigu jam vėžys, tai jis būtinai turi pergyventi, verkti, niekuo netikėti, vilties neturėti ir vos ne ruoštis mirčiai. O žmogus puikiausiai gali gyventi. Yra žmonių, kurie tarp terapijų dirba, diplominius apsigina ar ligoninėje baigia rašyti magistro darbus. Jeigu nuoširdžiai klaustum ir bandytum būt šalia to žmogaus, vietoj to, kad ateitum su išankstiniu nusistatymu „ojej, kaip tau negerai“ arba „kaip tu gali juoktis, kai tau vėžys, ketvirta stadija“. Manau, kad ta stigmatizacija ir kyla iš nežinojimo kaip kalbėti. Veikia stereotipai ir kyla baimė.
Birutė: Kiekvienas žmogus galvoja, kad jam taip niekada nenutiks. „Jeigu viena iš trijų moterų suserga vėžiu, tai aš būsiu ta viena iš dviejų“. Pats diagnozės išgirdimo momentas, tikriausiai, išmuša žemę iš po kojų, bent pradžioje. Kaip visa tai vyksta, kaip vyksta susitaikymas su diagnoze?
Eglė: Liga į žmogaus gyvenimą ateina staiga ir netikėtai. Šiandienos pacientės žodžiais kalbant, tai atrodo „kaip sapnas, visa tai, kas vyksta“. Kartais pacientai sako, kad visa atrodo kaip filmas ir visa ta „nesąmonė ir chaosas“ tuoj pasibaigs. Tai yra krizinė situacija. Užplūsta intensyvūs jausmai, intensyvios emocijos, nes iškyla grėsmė sveikatai ir gyvybei. Kai iškyla ta grėsmė, natūralu, kai žmogus nesaugiai jaučiasi. Ir žinoma, dar prisideda ir daug egzistuojančių mitų apie onkologiją. Tai aišku sukelia baimę, nerimą, nesaugumą, nežinomybę. Svarbu į tai žiūrėti kaip į kelionę. Pradžioje, kai viskas atrodo apsiverčia aukštyn kojomis, tarsi viesulas nugriauna tavo namą – tu juk negali iš karto pastatyti naujo būsto. Tai lygiai taip pat – vieną dieną išgirdai diagnozę – tu negali paprasčiausiai imti ir susitaikyti, tai yra procesas, tai yra kelionė. Ir kiekvienam labai skirtinga. Joje gali būti ir sėkmių, ir nesėkmių, ir nerimo, baimės, pykčio, nežinomybės, kontrolės praradimo...
Birutė: Viena iš pjesės personažų, Marija, kurią vaidina aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, visoje pjesėje jaučia pyktį. Vienoje scenoje ji sako savo palatos kolegei: „Niekada nebuvau tokia anksčiau. Daktarė sako, kad čia gali būti nuo ligos“. Kaip liga gali paveikti paciento emocijas?
Marija: Susitaikymas ar prisitaikymas prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų yra dinamiškas procesas. Pirma fazė yra šoko, kuomet atrodo, kad tai vyksta ne su manimi, tarsi minėtas filmo efektas, „prabusiu – tuoj to nebebus“. Tai gali trukti nuo kelių valandų iki kelių savaičių ir tai yra normalu. Kai atsiranda realizacija, kad tai tikra, kartu ateina ir daug stiprių emocijų. Viena iš jų, kuri gali pasirodyti, yra pyktis. Pyktis – pirmykštė emocija, kuri padeda mums išgyventi. „Kodėl, už ką man? Ką ne taip dariau? Kodėl nerado anksčiau?“ Pyktis ant Dievo, ant savęs, ant artimųjų. Pyktis yra gerai, tai reiškia, kad situacija pradedama suvokti ir į ją reaguojama. Gerai, kai pyktis nukreiptas į išorę, blogai, kai į vidų. Tuomet didesnė rizika susirgti depresija. Po pykčio gali atsirasti derybų stadija. Pavyzdžiui, su Dievu ar likimu – „jeigu leisi man pasveikti, aš daugiau gyvenime nedarysiu to ar ano, aš būsiu geras žmogus“ ir t.t. Derybos gali būti, kai žmogus blaškosi. Vaikšto pas gydytojus, žolininkus, ekstrasensus, būrėjus, jogus – ieško, kas gali jam pažadėti pasveikimą. Nežada vieni – eina pas kitus. Ir tai suprantama. Dažniausiai, kai supranta, kad niekas šimtu procentu negarantuoja, ateina nusivylimas. Kai visus kūnu ir emocijomis priimi pokyčius, tuomet ateina susitaikymas. Susitaikymas gali trukti ir metus ar daugiau. Tačiau tos fazės nebūtinai gali eiti viena po kitos, kai kurios gali vėl pasikartoti, net kai ir buvo atėjęs susitaikymas, kažkoks naujas įvykis gali išmušti iš vėžių.
Eglė: Gyvenimo, buities kontrolė, kurią laikei įprasta ir savaime suprantama, ji tampa tau nebepavaldi ir staiga tu tampi priklausomas nuo kažkokių fizinių procedūrų, priklausomas nuo gydytojų, nuo artimųjų – visa tai natūraliai provokuoja ir pyktį.
Birutė: Paminėjote kontrolės momentą. Kitai pjesės veikėjai, Sonatai, kurią vaidina aktorė Rasa Samuolytė, diagnozė yra gana prasta, bet ji, visos pjesės metu, telefonu, per atsumą, kontroliuoja savo šeimą, vaikus, net gi palatos buitį. Ar tiesa, kad kai nevaldai savo gyvenimo situacijos, savo ligos, savo sveikatos būklės, bandai bent jau sukontroliuoti viską aplink?
Eglė: Ir ne tik artimuosius, ir medicinos personalą ir slaugytojas, kaip kas ten ką turi įdurti, į kokią veną pataikyti – visus!
Roma: Vakar vakare skaičiau pjesę, atpažinau, kad kalbate apie Sonatą. Iš tikrųjų taip, žmogus tą įprotį kontroliuoti perkelia į kitas sritis. Tada kontroliuojami tampa artimieji, šeima, medicinos personalas arba ta kita aplinka, kurioje dabar yra atsidūręs žmogus. Ne vidinė aplinka, ne mano jausmai, ne mano emocijos, ne mano išgyvenimai, bet „tie, kiti“. Tarsi įvyksta kažkokia perskyra tarp to, kas esu aš ir to, kas yra kiti.
Marija: Saugumo jausmas pažeidžiamas.
Roma: Taip, savisaugos refleksas įsijungia.
Eglė: Tuo pačiu tai yra ir apie bejėgiškumą, nesaugumą, apskritai apie suvokimą, kad aš daug ko šiame etape negaliu: nebegaliu dirbti, negaliu fiziškai judėti ir keli žingsniai iki tualeto man būna kaip kažkam, galbūt, maratonas. Negaliu valgyti kaip galėdavau, negaliu savo šeima pasirūpinti kaip norėčiau, neturiu jėgų paprasčiausiai aprengti savo vaikų į darželį. Ir tas bejėgiškumas provokuoja didžiulį nerimą – kaip valdyti savo gyvenimą? O kontroliuodamas savo aplinką, tam tikra prasme vėl pajauti, kad „aš vis dar galiu kažką sukontroliuoti“.
Marija: Dar tai pasireiškia, kai nėra simptomų, o ligą randa. Ir reikia atsigulti, gauti chemoterapiją, nuo kurios pradedi jaustis prastai ir tada kyla ir pyktis, ir nerimas dėl kontrolės praradimo, kai vyksta kažkas, ko aš nesuprantu ir negaliu sužiūrėti. Pavyzdžiui tam, kad tą bejėgiškumą sumažintume, dažnai aptariam dalykus, kuriuos žmogus, šiuo metu, gali kontroliuoti, kur jis jaučiasi stiprus?
Birutė: Tai padeda?
Eglė: Buvo tokia moteris, kuri pas mus ilgai gulėjo, apie pusantrų metų. Kai tik šiek tiek pagerėdavo, ji buvo interjero dizainerė, beje, ji pradėdavo žiūrėti užuolaidas, baldus, bendrauti su klientais ir jai tai buvo kaip poilsis, pabėgimas nuo ligos, nuo bejėgystės jausmo. Kai tik randi bent kokį tarpelį, kai matai, kad žmogus stiprus, reikia juo naudotis. Manau mūsų darbe tai vienas iš pagrindinių dalykų, pamatyti, kur žmogus yra stiprus.
Nėra kažkokių stebuklingų herojų ar kažkokų stebuklingų savybių, kurių turi turėti žmogus, kad įveiktų tą ligą, kad praeitų tą laikotarpį su liga. Kiekvienas žmogus turi tą stiprybę ir kartu yra tokių momentų, kai jaučiasi nesaugus, išsigandęs. Žodis „normalu“ mūsų darbe yra labai dažnai kartojamas. Viskas tvarkoje, kai emociškai reaguojama į pasikeitusią situaciją. Jeigu tu nereagutum, va tada būtų klausimas, juk tu nesi robotas, mes visi žmonės, liūdna – verkiam, linksma – džiaugiamės. Mes nesam įpratę atvirai parodyti to, ką išgyvenam, nes tai yra apsinuoginimas, tuo metu mes tampame pažeidžiami. Kaip ir jūsų pjesės bei spektaklio vienas iš tikslų yra skatinti tą atvirumą – mums vis dar reikia to mokytis.
Birutė: Viena pjesės veikėja, Eglė, kurią vaidina aktorė Severina Špakovska, pirmą kartą pasirodo palatoje ir ligą dar slepia nuo savo vaikino, bijodama jo reakcijos. Ar pacientai saugo kitus nuo nemalonių emocijų?
Eglė: Taip, kartais žmonės saugo vieni kitus nuo, pavadinkime, „nemalonių“ emocijų. Kartais tai tampa sudėtingesniu keliu, nes, saugodami vienas kitą, už durų paverkia, o atėję į palatą, jau susiima. Sunku emocijas laikyti viduje. Mėgstu dažnai sakyti ir vienai, ir kitai pusei, kad jeigu jūs verkiat dėl kito žmogaus, tai parodo, kad jūs esat vienas kitam labai svarbūs, kad jus sieja stiprus ryšys. Galima kartu paverkt – o kodėl ne? Kartu pabūt toj tyloj, kartu pabijoti tam miške, susikibus. Nes tada nebėra tos įtampos, kad „viską turim atlaikyt, nes jei tik pravirksi... “
Marija: Aš visiems kartoju dabar, kad ašarų sudėtis skirtinga. Jeigu verki dėl kažkokio išorinio sudirginimo ar pjaustant svogūną, tai ji bus vienokia, 99 procentai vandens ir vienas procentas baltymo. O jeigu verki dėl vidinio skausmo, vandens lieka tik 96 procentai, o tie keturi procentai – baltymas, kuriame randama adrenalino, kuris išsiskiria, kai žmogus patiria stresą. Reiškia tu išverki stresą, tiesiogine to žodžio prasme. Todėl ir atsiranda tas palengvėjimo jausmas, kai gerai paverki.
Birutė: Tą išgirdę žmonės patiki, kad normalu verkti?
Marija: Taip, kadangi moksliškai įrodyta, tada jau prileidžia mintį, kad „gal ir gerai kartais paverkti“.
Ingrida: Nes labai dažnai būna artimieji susigalvoja, kad verkti nesveika, sako „neverk, nes taip pakenksi sveikatai, išseksi“. O ta įtampa, kuri kaupiasi, atvirkščiai, tik dar labiau kenkia.
Birutė: Pasakymas „aš turiu būti stipri (-us)“, kuris iš dalies ir padeda, bet iš dalies uždaro nemalonias, nepatogias emocijas.
Raminta: Jeigu mes matom, kad žmogui buvimas stipriu ir matymas savęs stipriu, padeda, tuomet labai tą palaikom. Bet kartais juos reikia padrąsinti, paskatinti, išleisti tą, kas susikaupę.
Marija: Ir stiprūs paverkia, ir tai yra normalu.
Eglė: Tai nepanaikina stiprybės.
Birutė: Gal net kaip tik parodo, kad esi stiprus, nes leidi sau būti žmogumi tokioje situacijoje. Pjesėje yra scena, kurioje moterys kalba apie artimuosius, kaimynus, kurie savo elgesiu vis „nepataiko“. Kaip jiems žinoti, gal neteisingas žodis, bet kaip jiems būti šalia?
Eglė: Aš manau, kad tu labai teisingai pasakei. Kaip jiems žinoti? Daugelis kelia tą klausimą ir ieško to vieno atsakymo, nes atrodo, kad yra vienas ar keli receptai kaip būti šalia, kaip nepakenkti tam žmogui, kaip pačiam susitvarkyti su vidiniu turiniu, o iš tikrųjų to vieno recepto nėra, nes žmonės skirtingi ir artimieji skirtingi.
Marija: Ir santykiai skirtingi. Bet vis tik rekomendacijos yra. Artimieji išgyvena lygiai tokius pačius jausmus: šoką, baimę, bejėgiškumą, kontrolės praradimą, nuovargį. Buvo toks vienas atvejis, kai labai išsigandęs žmogus, tik sužinojęs diagnozę, turėjo eiti pas gydytojus, kad jam papasakotų visą būsimo gydymo eigą, tvarką ir taip toliau. Ir iš tikrųjų toks išbalansuotas atrodė ir aš sakau, „jūs žmoną kartu pasiimkit“, o jis sako, „baikit, ji dar labiau bijo, išvis nieko negirdės, ką kalbės daktaras“.
Reikia artimiesiems paaiškinti, kad normalu, jog jie bijo, kad jie jaučia visokius, nebūtinai teigiamus jausmus. Taip pat reikia neužsikrauti visko sau ant pečių. Ypatingai, kai suserga vienas iš sutuoktinių ir kitam lieka viskas: ir buitis, ir vaikai, ir pinigai, ir rūpinimasis sergančiuoju. Tai tikrai nualina. Todėl reikėtų susiorganizuoti visą komandą žmonių, kurie galėtų padėti. Tu neturi visko daryti vienas ir neturi dėl to jaustis kaltas.
Eglė: Galų gale, ne visi turi sugebėti viską daryti. Galbūt vienas labai puikus buitiniuose darbuose, maisto gaminime, bet visai nežino kaip aplankyti, kaip būti su žmogumi, kaip kalbėtis. Ir viskas tvarkoje – kiekvienas gali prisidėti savaip ir tai yra svarbu. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad dažnai artimieji patys sugalvoja, kas tam žmogui būtų gerai. Ir tada jie bando savo matymą tam pacientui, kartais ir įkyriai įgrūsti.
Tai, manau, kita rekomendacija galėtų būti tiesiog klausti sergančiojo, ko jam reikia, kaip šiuo metu aš galėčiau tau padėti, kaip būti su tavimi. Ir labai ramiai priimti, kad galbūt jam nereikia tų pozityvių knygų apie vėžį, kuriose pilna sėkmingų istorijų, kurias „jau penkias nupirkau ir tu paskaityk, įgausi vilties, įkvėpimo”. Dažnai sergantieji sako, kad jau pavargo, nes vis artimieji kokį receptą ištraukia, vis kokį straipsnį atsiunčia. Ir tai, vėl gi, gaunasi iš nekalbėjimo ir bandymo nuspėti, kas tau tiktų.
Marija: Dar labai svarbu artimiesiems pasakyti, kad, nors ir normalu ir žmogiška taip galvoti, bet tai, kad susirgo žmogus, nereiškia, kad jis suinfantilėjo ir už jį reikia viską nuspręsti. Ne, jis lieka normaliu, funkcionuojančiu žmogumi. Jis gali ir turi priimti sprendimus. Dar vienas dalykas, ko reikėtų vengti, iš tikrųjų, tai kaltinimo. Būna, patys artimieji kartais sako „jis nesistengia“.
Birutė: Nesistengia pasveikti?
Marija: Taip. „Mes visi stengiamės, o jis nesistengia“. Tai irgi reikia suprasti, kad nuo gydymo žmogus tikrai pavargsta, išsenka ir kartais gali atrodyti be jėgų ar motyvacijos. Tai yra normalu.
Eglė: Gali nenorėti valgyti...
Birutė: Nors ir atėjai prikepęs žuvų...
Marija: Taip. Nenorėt bendraut. Atrodo „aš viską dėl jo darau, o jis nesistengia“.
Birutė: O kaip yra su tuo tikėjimu, kad pasveiksi? Kiek tai iš tikrųjų turi įtakos pačiam gyjimo procesui? Tiek emociniam, tiek fiziniam?
Eglė: Labai svarbu tą akcentuoti, to svarbą, bet pasveiksta ir tie, kurie tiki, kad pasveiks, ir tie, kurie nenori gyventi ar nebetiki, kad pasveiks.
Birutė: Viena iš pjesėje pasirodančių naujokių, atsineša pozityvaus mąstymo knygą, kurią jai įdėjo mama. Ar dabar vis populiarėjantis „pozityvus mąstymas“ turi įtakos sveikimui?
Eglė: turėti motyvacijos sveikti yra gerai, bet kartais, būti įsikibusiam minties, kad į viską turi žiūrėti pozityviai – gali varginti ir kurti įtampą. Tikrai negali visada ir visur, ypatingai ligos, gydymosi metu, kai tikrai sunku ir fiziškai, ir emociškai, būti kažkokiam „amžinam pozityvume“. Yra momentų, kai tyrimai pablogėja ar blogą žinią sužinai, galbūt kažkas iš bendro likimo draugų, su kuriais gydėsi, nepasveiko ar atsinaujino liga ir natūralu, kad tie dalykai paveikia žmogų. Negali žiūrėti į tai tik per pozityvą.
Marija: Labai įdomus skirtumas tarp vilties ir tikėjimo. Viltis pati savaime kalba apie tai, kad „aš galiu pasveikti, nepriklausomai nuo to, koks sergantis aš šiuo metu esu“. Ji parodo galimybę. Optimistinis mąstymas ar pozityvumas sako – „aš būtinai pasveiksiu“. Įtampa arba spaudimas būtų „aš privalau pasveikti” ir jau pesimistinis mąstymas „aš niekada nepasveiksiu“. Viltis yra apie tai, kad „aš galiu“. Tu gali ir numirti, bet gali ir pasveikti. Ir tą galimybę prisileidus, iš tikrųjų, palengvėja. Bet reikia nepamiršti, kad viltis yra dinamiška, tai nėra kažkas stabilaus. Ji gali kisti, kai viskas gerai, ji gali būt labai stipri, kitu momentu, gali būti silpnesnė.
Birutė: Pjesėje yra scena, kuomet į palatą užeina kunigo padėjėja, kviečianti užsisakyti mišias už sveikatą. Viena iš veikėjų, Dalia, kurią vaidina aktorė Aldona Vilutytė, labai teigiamai į tai sureaguoja – tikėjimas ją palaiko. Tačiau kita palatos herojė, Rima, kurią vaidina aktorė Nelė Savičenko – susierzina, kad „jos čia kovoja su liga, o kažkas ateina pasiūlyti „paskutinio patepimo“. Tarp moterų kyla konfliktas, kurio eigoje paaiškėja, kad visos turi labai skirtingą santykį su tikėjimu, religija. Ar religingumas padeda chemoterpaijos palatoje?
Marija: Moksliniai tyrimai rodo, kad dvasingumas labai sustiprina viltį. Ar tai būtų tikėjimas krikščioniškuoju dievu ar kita religija, ar likimu. Ligos, mirties, kančios akivaizdoje, viltis tampa stipresnė ir žmogus suvokia viso to prasmę. Gyvenimo kokybė yra geresnė. Psichologiškai žiūrint, tikėjimas, dvasingumas, sustiprina ir padeda žmogui. Jo emocinio gyvenimo kokybė geresnė, jam lengviau pakelti fizinį ir emocinį skausmą, atlaikyti sunkius momentus.
Birutė: O kaip yra su humoru? Tiek pjesėje, tiek realiame gyvenime, humoro palatos erdvėje pasirodo daugiau, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ar taip pasirodė tik man ar ir jūs susidūrėte su situacijų komiškumu?
Eglė: Humoro yra daug ir ačiū dievui, kad jo yra.
Marija: Kas yra humoras? Tai yra gynybos mechanizmas, tik aukštesnio lygio. Neigimas yra primityvus, nenoriu matyt ir nematau, neigiu arba slopinu, pavyzdžiui, alkoholiu. Žmogus, kuris tokioje situacijoje juokiasi, ginasi, bet jis ginasi brandžiai. Mes dažnai čia pasijuokiam su pacientais, žymiai dažniau, nei paverkiam.
Eglė: Ypatingai tai jaučiasi didesnėse palatose. Jeigu palatoje, kur yra daugiau žmonių yra bent vienas žmogus su geru humoro jausmu, gebantis, net ir toje situacijoje pasijuokti, pajuokauti su gydytojais, artimaisiais, tai ir kitiems nuima įtampą. Mes galim juoktis ir skausmo, mirties, kančios akivaizdoje. Stereotipas yra, kad vėžiu sergantys tik raudoja.
Marija: Vienas Klaipėdietis pasakojo, kaip gulėjo keturvietėje palatoje ir jie ten kartais, vakarais, su palatos kolegomis, pasijuokdavo. Ir vieną vakarą, pasakoja jis, ateina moteris iš gretimos palatos, atidaro duris, įeina į vidų, rankoje stovą su lašeline laiko, skarelė ant galvos užrišta ir sako įsiutusi „ar baigsit jūs vieną kartą, čia žmonės nuo vėžio gydosi!“
Birutė: Bet tas vyras irgi nuo vėžio gydėsi?
Marija: Taip, tas pats skyrius! Bet kitas dalykas, susijęs su fiziologija, yra tas, kad juokas stimuliuoja imuninės sistemos veiklą. Pasijuokęs žmogus pagreitina organizmo kovą su antikūniais, virusais, infekcijomis. Ir į įprastinį lygmenį sistemta grįžta tik po 24 valandų.
Eglė: Komedijų žiūrėjimas ar kažkokių juokingų youtube filmukų žiūrėjimas – visa tai apie tą patį, kad galėtum atsipalaiduoti, nukreipti savo dėmesį kažkur kitur.
Birutė: Aš esu girdėjusi legendą apie vyrą, kuriam daktarai pasakė, kad jokio gydymo paisūlyti nebegali. Jis užsidarė namuose, mėnesį laiko žiūrėjo tik komedijas ir pasveiko. Gali būti kažkokios tiesios šioje istorijoje?
Marija: Yra tokia istorija apie Normaną Kuziną, žurnalistą. Jam buvo diagnozuota imuninė raumenų atrofija, kai raumenys nyksta savaime ir tai kelia didelį skausmą. Jį paguldė į ligoninę, leisdavo morfiną ir artimieji atnešė jam Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin) komedijas. Jie pastebėjo, kad jis pažiūri komediją, prisijuokia, užmiega. Miegant baigiasi morfino veikimo laikas, bet jis nepabunda. Ilgėjo tarpai tarp vaistų, mažėjo vaistų dozės. Yra gandų, kad jis visiškai pasveiko.
Birutė: Dar norėtųsi paklausti apie pačią psichologiją. Dažnai tenka susidurti su įvairiomis istorijomis, dažniausiai žmonių patirtomis valstybinėse įstaigoje, sanatorijose ar pan., kai psichologai su jais bendrauja taip, tarsi jie turėtų jaustis nusikaltę, kad atėjo pagalbos arba pernelyg infantiliai, nelygiaverčiu santykiu ir daugelis nusivilia, o antrą kartą, net jeigu ir nori – bijo bandyti.
Marija: Kaip ir kiekvienoje profesijoje – yra visokių žmonių. Žmogus turi rasti sau tinkamą, su kuriuo jaustųsi galintis užmegzti ryšį ir jaustis saugus. Svarbu, kad viena negatyvi patirtis neatbaidytų ieškoti toliau psichologo ar psichoterapeuto, su kuriuo jis tą ryšį megztų.
Birutė: Ar psichologinės higienos situacija keičiasi ir ar žmonės dažniau ir labiau nori eiti į kontaktą, ieško pagalbos?
Marija: Kai tik pradėjau čia dirbti, psichologas vis dar buvo tarsi keiksmažodis. Ir buvo tokia situacija, atėjau į palatą, prisistačiau vienam pacientui, o jis man sako „baikit, aš ne psichas, aš vėžiu sergu“. Dabar jau taip nėra, žmonės labiau prisileidžia, situacija žymiai geresnė.
Eglė: manau dar kitas dalykas, ne tik, kad pagalbos vis daugėja ir daugiau žmonės kreipiasi, turi patirtį, su kitais pasidalina, bet ir patys vėžiu sergantys, atviriau kalba apie savo patirtį: savipagalbos grupėje, bendruomenėje, su likimo draugais. Net ir žiniasklaidoje jau daugėja istorijų. Baimių, nuostatų, išsigalvojimų – jų mažėja ir tai leidžia priimti psichologinę pagalbą. Leisti sau tiesiog kalbėti, pripažinti, kad emociniai dalykai irgi yra svarbūs.
Birutė: Jūs pranešate naujiems pacientams apie galimybę kreiptis į jus ar yra suburtos kažkokios grupės ligoninėje? Kaip visa tai vyksta?
Eglė: Yra keli keliai. Kuo mūsų darbas specifiškas, tai yra tai, kad mes nesėdim kabinete ir nelaukiam, kol pacientas ar jo artimasis ateis į pas mus. Mes, būdami komandoje su medikais, gydytojais ir slaugytojom, dalyvaujam visuose komandiniuose aptarimuose, vizitacijose, penkminutėse. Mes pirmiausia išgirstam, kas atsigula, kokie naujai diagnozuoti žmonės, kas dar kartą sugrįžo. Kai tik paguldo naują žmogų į skyrių, iš karto, pagal galimybes, stengiamės nueiti, aplankyti, prisistatyti, pasiūlyti, pasakyti, kad kalbėti apie tai yra svarbu. Ir tada jau žiūrim pagal patį žmogų, kiek jis priima, kiek jam reikia mūsų. Vieni iš karto sako, kad nėra to poreikio, su kitais kontaktas užsimezga stiprus.
Marija: Daliai žmonių neriekia psichologų ir tai yra normalu, dalis žmonių ieško pagalbos tik tam tikrais kritiniais momentais: sužinojus apie ligą, pirmą kartą atsigulus į ligoninę, atsinaujinus ligai arba išeinant iš ligoninės, po gydymo, kai vėl reikia grįžti ir gyventi toliau su nerimu, kad vėl liga gali grįžti. Kitiems mūsų reikia ypač dažnai, vos ne kasdien.
Birutė: Kas jums yra sunkiausia ir kas gražiausia šiame darbe?
Eglė: Sunkiausia, aišku, yra netekti pacientų. Ypatingai, jeigu buvote užmezgę artimą, stiprų ryšį. Mes juk irgi žmonės, negali reaguoti tik kaip „specialistas“. Bet, tuo, pačiu, kai po kažkiek laiko, jau išrašytas pacientas ateina patikrai ir matai jį ar ją su ataugusiais plaukais, pasitempusį ir iš pirmo žvilgsnio net neatpažįsti – atima žadą. Arba, kai išgirsti, kad tavo pacientė pastojo! Tokius momentus pagauni, laikai ir nešiojiesi kartu su savimi.
Marija: Man sunku dar yra dirbti su sunkiais pacientais. Su praradusiais viltį. Jiems labai norisi padėti. Tada tiesiog būni šalia. Dar kartais būna sunku, kai pradedi bijoti vėžio. Kai pradedi pats jausti ligos simptomus ar pastebi juos artimųjų rate. Dažnai tai ateina su nuovargiu. Bet po to praeina.
Roma: Sunku, kai žinai, kad mirtis nebeišvengiama. Paskutinės minutės. Ypač, kai buvo užsimezgęs stiprus žmogiškas ryšys. Jautiesi nuogas, apnuogintas, pažeidžiamas. Gyvenimas trapus ir jį reikia švęsti. Jei nori juoktis – juokis, jei nori verkti – verk – nes stiprios emocijos mus augina. O gražiausia, žinoma, kai matai pasveikimo momentus, jie įkvepia.
