„Lietuvos statistikos departamentas skaičiuoja, kad iš viso Lietuvoje gyvena daugiau nei 750 tūkst. 60 metų ir vyresnio amžiaus asmenų. Net apie pusę jų gyvena vieni namų ūkiuose“, – statistikos duomenimis dalinasi Kristina Čiuželienė, „Sidabrinės linijos“ įkūrėja ir skambučių centro vadovė.
Pasak jos, skaičiai šnekūs, tačiau nenusako tikrosios padėties šalyje: mat, žmogus gali būti tarp artimųjų ir jaustis vienišas, gyventi vienas ir vienatvės nejausti, o ir pati vienatvė gali būti įvairi. Fizinė vienatvė – kai žmogus ne(be)turi artimųjų, su kuriais galėtų palaikyti ryšį (tai objektyvus socialinės atskirties matas). Emocinė vienatvė – kai asmuo gyvena ne vienas, tačiau emocinis ryšys su kitais atšalęs, trūksta supratimo, išklausymo.
Kaip paaiškina ekspertė, kartais vienatvė gali būti nesąmoningas paties žmogaus pasirinkimas. Vyresnio amžiaus žmogui visą gyvenimą buvusiam šeimos ramsčiu, išlaikytoju, besirūpinančiu kitais, gali būti sunku pasakyti kitiems, jog dabar pagalbos reikia jam (tai labiau subjektyvus asmens emocinės būklės vertinimas).
„Baimė būti našta artimiesiems neretai veda prie uždarumo, nenoro dalintis patiriamais sunkumais. Tada žmogus jaučiasi vienišas, net būdamas apsuptas mylinčių“, – perspėja K. Čiuželienė. Anot jos, žmonės nesusimąsto, kad ir vienatvė neretai keliauja ne viena – kartu su savimi atsiveda liūdesį, neviltį, kartais ir pyktį.
„Visa tai kaupti viduje ir su niekuo nesidalinti gali būti beprotiškai sunku. Žmogus nėra begalinės talpos dėžutė, į kurią galima sukrauti tai, kas nemalonu, uždaryti ir paslėpti – ilgainiui viską, kas nemalonu, organizmas reikalaus išmesti atgal. Be visa to, juk kartais norime ir ne tik apie sunkumus kalbėti. Rodos, taip smagu pasidalinti savo diena ir žinoti, jog kažkam tai svarbu išgirsti“, – pasakoja ekspertė.
Jai antrina ir „Camelia“ vaistinių tinklo vaistininkė Reda Pilkytė-Klimienė, kuri teigia, kad jausti slogias emocijos yra normalu, o jų išvengti neįmanoma – be jų žmogus nemokėtų atpažinti teigiamų ir jomis džiaugtis.
Emocinė sveikata daro įtaką fizinei sveikatai
Vaistininkė pastebi, kad negatyvioms mintims labai greitai pasiduodama. Dėl to kenčia ne tik emocinė, bet ir fizinė sveikata, mat, daugelis ligų atsiranda dėl patiriamo streso. „Džiaugiantis gaminasi laimės hormonas – serotoninas, kai hormono pasigamina daugiau, tai ir liga lengviau pakeliama, ir skausmas neretai būna mažesnis, o kuo labiau klimpstama į niūrių emocijų liūną, tuo dažniau sergama“, – paaiškina R. Pilkytė-Klimienė.
Ilgai patiriamas emocinis nuovargis gali neigiamai paveikti tiek fizinę, tiek psichinę būklę, todėl gali varginti dirglumas, motyvacijos ir energijos trūkumas, beviltiškumo bei gyvenimo kontrolės praradimo jausmas. Taip pat apatija, pyktis, galvos ar raumenų skausmai, apetito pokyčiai.
Kaip sau padėti?
Vaistininkės teigimu, norint užtikrinti gerą emocinę ir fizinę sveikatą, svarbu pasirūpinti prigimtiniais žmogaus poreikiais – miegu, maistu ir patogiomis gyvenimo sąlygomis. „Kai yra patiriamas stresas gaminasi daugiau medžiagų, kurios rūgština organizmą, o tai virusams, bakterijoms ir grybeliui palankesnė terpė.
Vyresni žmonės turėtų dar daugiau dėmesio skirti mitybai, nes organizmas sunkiau pasisavina maisto medžiagas. Svarbu gauti pakankamą kiekį baltymų, gerųjų angliavandenių ir riebalų, mineralinių medžiagų“, – prastos savijautos priežastis įvardina ji.
Pasak vaistininkės, kovoti su stresu gali padėti ir įvairus maisto papildai, kurie skirti nervų sistemai stiprinti – naudingi visi B grupės vitaminai, kurie balansuoja nervų sistemą. Taip pat labai svarbus yra vitaminas D, omega rūgštys, kurios padeda serotoninui patekti į smegenis, kaip ir vitaminas D, kartu gerina ir nervinių impulsų plitimą per neuronus.
„Svarbu vartoti ir mikroelementus – kalį, magnį. Nuraminti nervų sistemą gali padėti žolinės arbatos ar maisto papildai su žoliniais ekstraktais“, – sako vaistininkė R. Pilkytė-Klimienė.
Tiesa, pašnekovės sutinka – ilgalaikį emocinį nuovargį vyresniame amžiuje lemia ir patiriamas stresas, nerimas dėl ateities, baimė prarasti savarankiškumą, vienišumo ar nereikalingumo jausmas. „Pasikartojantį emocinį nuovargį gali sukelti ir nuobodulys, kuris atsiranda, kai anksčiau įvairių veiklų turėjęs senjoras neranda įdomaus užsiėmimo išėjęs į pensiją ir jaučia praradęs gyvenimo prasmę“, – savo patirtimi dalinasi K. Čiuželienė.
Anot jos, norint padėti sau visų pirma patartina nelikti vienam su savo mintimis ir negatyviomis emocijomis. Vienišumą paprastai lydi kiti jausmai ir mintys, todėl svarbu atpažinti, pripažinti ir priimti savo jausmus, susijusius su liūdesiu, atpažinti ir reaguoti į mintis apie savęs žalojimą, išreikšti užplūdusius jausmus.
„Būdai išreikšti jausmus yra įvairūs: aktyvi veikla (sportas, pasivaikščiojimas, namų ruošos ar sodo darbai), pokalbis su artimuoju, psichologu, psichoterapeutu, skambutis nemokamos emocinės pagalbos telefonu, dienoraščio rašymas, piešimas, fotografija, žaidimai su naminiu gyvūnu, klausymasis muzikos, dainavimas. Nusiraminti ir išlikti budriam gali padėti malda, meditacija, kvėpavimo pratimai ar dėmesingumu paremtos praktikos. Kiekvienas žmogus individualiai pasirenka sau tinkamus būdus“, – patarimais dalinasi ekspertė.
Svarbu, kad žmogus žinotų, kas jam patinka, artima, miela širdžiai. K. Čiuželienės teigimu, vasarą veiklų pasirinkimas didesnis, todėl lengviau įgyvendinti savo norus: „Jei leidžia jėgos galima užsiimti aktyvia veikla. Padėti gali ir pokalbis telefonu su bendraminčiais. Jei vienam užsiimti mėgstama veikla liūdna, tuomet patartina nepamiršti šalia veikiančių bendruomenių, kur galima sutikti bendraminčių. Labai daug prasmės suteikia savanoriškos veiklos.“
Abi pašnekovės sutinka, kad ir artimieji turėti stebėti signalus, kurie išduoda apie senjorų psichologinę būklę. Svarbu stengtis padėti, dažniau aplankyti, o jei tokios galimybės nėra – pasinaudoti šiuolaikinėmis technologijomis. Šiandien vyresnio amžiaus žmonės noriai naudojasi išmaniaisiais telefonais ir kompiuteriais: laukia nuotraukų, vaizdo skambučių iš artimųjų. Bendrauti rekomenduojama ir laiškais.
„Emocinius išgyvenimus patiriančiam žmogui dažniau reikia ne patarimų ar konkrečios pagalbos, bet galimybės išsikalbėti, išreikšti sunkius jausmus ir atsikratyti pečius slegiančios įtampos. Žmogiškas ryšys padeda pasijusti svarbiu ir reikalingu. Tai ypač svarbu senjorams, kurie dažnai yra linkę manyti, kad jie jau niekam nerūpi“, – paaiškina K. Čiužienė.
