Daktaras T. Koržinskas pastebi, kad neretai pacientai informaciją susirenka ne iš gydytojų, bet iš kaimynų, draugų, giminaičių. Be to, dažnai žmonės yra klaidinami įmonių, prekiaujančių implantais, kurių tikslas yra pareklamuoti savo produktą ar tam tikrą gydymo būdą, nebūtinai – patį geriausią.
Taigi, portalui „Delfi“ gydytojas papasakojo, ką svarbu žinoti apie dantų atkūrimą implantais, ar tai tinka visiems, kokie gali iškilti sunkumai su naujais dantimis ir kitus aktualius klausimus.
– Parašėte knygą „Kramtyk laisvai. Ko gydytojas nepasako apie dantų implantus“. Kas paskatino ją parašyti, kam ji skirta ir ką skaitytojas joje gali rasti?
– Mintis parašyti knygą kilo grįžus iš Vokietijos. Vokiečiai yra labai pareigingi žmonės ir mačiau, kaip atsakingai pacientams pateikiama informacija prieš gydymą, atmintinės, kaip elgtis po procedūrų, kai Lietuvoje pacientai paskubomis susakytus gydytojo nurodymus, kiek spėja, žymisi užrašų knygelėse.
Be to, dirbdamas mačiau, kad mūsų šalyje gydytojo nurodymai yra tarsi antraeiliai, o pirmoje vietoje – pokalbiai su kaimynu, svainiu, drauge ir pan. Ir tai susiję su viskuo – tiek gydymo taktika, tiek pooperacine slauga. Pavyzdžiui, pacientai ateina tiksliai žinodami, kad dantų atkūrimui reikia 4 implantų, o ne 6, nes tokio skaičiaus užteko kaimynei. Arba nenori, kad būtų skirti antibiotikai, nes kaimynė apsiėjo be jų.
Dar vienas dalykas – Vokietijoje pacientą apie jam skiriamą gydymą, pooperacinę slaugą informuoja gydytojas. Taigi, nors pacientas galbūt jau yra kažką pasiskaitęs, pasidomėjęs, pagrindinis patikimos informacijos šaltinis besąlygiškai yra gydytojas. O Lietuvoje į tai labai stipriai įsitraukusios įvairios įmonės, prekiaujančios implantais – jos reklamuoja ne tik savo produktą ir pristato jį kaip geriausią, tvirčiausią ir pan., bet ir tam tikrus gydymo būdus. Tad pacientas ateina jau prisiskaitęs ar prisiklausęs tos informacijos ir tendencingai ieško to gydymo būdo, o visa kita jam atrodo neteisinga ar siūloma, siekiant daugiau užsidirbti. Toks pacientų nusiteikimas priverčia abejoti tavo, kaip gydytojo, kompetencija.
Šitie dalykai ir įkvėpė mintį sukurti kažkokį leidinį. Iš pradžių planavau, kad tai bus maždaug 20 puslapių brošiūra, kurioje labai neutraliai, absoliučiai nepriklausomai nuo implantų gamintojų, pacientui bus pateikta informacija apie prarastų dantų atkūrimo galimybes naudojant implantus, apie pačius implantus, apie tai, kas turėtų būti padaryta iki implantacijos, kaip pasirinkti gydytoją, kokios yra metodikos. Tačiau ją berengiant supratau, kad, norint pateikti visą būtiną informaciją ir atsakymus į pacientui rūpimus klausimus, išeis didesnės apimties leidinys.
– Ką svarbu žinoti, norintiems atkurti dantis implantais?
– Svarbu žinoti, kur ir iš ko pats implantas, kaip dirbtina šaknis, pagamintas, kokia jį gamino įmonė, kokia technologija ir pan. Bet tyrimai apie prigijimo procentą, komplikacijų riziką, ilgaamžiškumą rodo, kad dar svarbiau yra gydytojo patirtis. Rinkdamasis specialistą pacientas turėtų užduoti jam klausimus, koks yra jo išsilavinimas, ar jis turi chirurginį išsilavinimą, ar yra tik baigęs implantologijos kursus.
Visada savo studentams patariu imtis tik tų darbų, su kurių komplikacijomis jie gali susitvarkyti. Žmogus, neturintis chirurginio išsilavinimo, tai yra – nepraėjęs atitinkamos rezidentūros, nebus matęs elementarių chirurginių atvejų ir nežinos, kaip susidoroti su problemomis, atsirandančiomis dėl didesnių kraujavimų, kaip susitvarkyti su tam tikrais kaulo pažeidimais. Norint atlikti procedūrą maksimaliai kokybiškai, reikia turėti gan platų suvokimą, kaip jai pasiruošti, kaip ją atlikti, kaip po procedūros prižiūrėti žmogų. Šį suvokimą gauti įmanoma tik specialių studijų metu.
Žinoma, yra alternatyva – dalyvauti akredituojamuose kursuose, tačiau vienai procedūrai išmokti skirti kursai įprastai trunka 3 dienas (kai burnos chirurgijos rezidentūra trunka 3 metus) ir tu gauni sertifikatą, kad gali atlikti tą procedūrą.
Mechaniškai implantacija nėra labai sudėtingas dalykas, tačiau visa kita, kaip nepakenkti žmogui, išmokstama tik specialių studijų metu.
Aišku, yra nemažai gydytojų, kurie sugeba tuos dalykus padaryti ir baigę kursus – jie dalyvauja papildomuose kursuose, skirtuose išmokti specifinius aspektus, bet iš principo pacientas visada bus daug saugesnis pas gydytoją, turintį atitinkamą podiplominį universitetinį išsilavinimą, kurio metu jis pabuvo ligoninėje, matė kompleksinius atvejus, pacientus su rimtais susirgimais, todėl žino, kaip elgtis tokiais atvejais, kokius paskirti vaistus ir pan.
Verta pasidomėti, kiek implantų yra įsukęs implantaciją atliksiantis gydytojas, ar jis tik sriegia implantus, ar ir protezuoja, nes tai irgi svarbu procedūros atlikimo tikslumui.
Su tinkamu pasiruošimu, atlikus reikiamus tyrimus, implantas tinka beveik kiekvienam žmogui. Nėra tokių didelių apribojimų, kad nebūtų galima atlikti implantacijos. Tačiau nereikia tikėtis, kad atėjus į kliniką visada bus galima iš karto įsriegti implantus. Daugeliu atveju visgi yra tam tikras paruošiamasis etapas.
Nereikia pamiršti ir priežiūros po operacijos bei atlikus protezavimą. Tai – ir ideali švara, atsakingas gydytojo nurodymų laikymasis, profesionalios burnos higienos procedūros, profilaktiniai apsilankymai pas odontologą.
– Minėjote, kad implantai tinka beveik kiekvienam. Visgi, ar yra atvejų, kai toks dantų atkūrimo būdas negalimas?
– Yra tam tikri atvejai. Pacientams, sergantiems tam tikromis ligomis ir naudojantiems tam tikrus medikamentus, turinčius įtakos kaulo medžiagų apykaitai, implantacija nėra galima arba to negalima daryti iš karto. Modifikavus medikamento dozes arba baigus jį vartoti, implantaciją galima atlikti.
Po švitinimo, esant burnos ertmės vėžiniams susirgimams, turi praeiti keletas metų, kol atsistato kaulo medžiagų apykaita ir galima atlikti implantaciją.
Paprastai to daryti negalima, kai burnoje nėra švaros, kai dantys pažeisti karieso, yra dantenų uždegimas, periodontitas. Visais kitais atvejais, tinkamai pasiruošus, implantus galima sriegti.
– Su kokiomis problemomis susiduria dantis implantais nusprendę atkurti žmonės?
– Pagrindiniai sunkumai – rasti tinkamą specialistą ir komandą, pasižyminčią atsakingu požiūriu į tai, kaip diagnozuojamos burnos ertmės ligos, kaip suplanuojamas gydymas, ir sugebančią parinkti pacientui optimaliausią gydymą, o ne besąlygiškai pildančią paciento norus. Svarbu, kad specialistas būtų patyręs, atsakingas, o sprendimų priėmimas būtų mediciniškai motyvuotas ir orientuotas į pacientą, kad tai būtų ne ekonominė gydytojo motyvacija ar pataikavimas paciento norui.
Dar būna, kad ateina pacientas ir sako: „aš noriu to ir to“. Specialistas turi mokėti pasakyti: „Ne, tau tai netinkama, norint patikimo ir ilgaamžio rezultato tau turėtų būti taip ir taip“. Bet nemažai gydytojų to nedaro, nes bijo, kad tada pacientas išeis į kitą kliniką ir pan., taigi priima ne tą sprendimą.
Pacientams rekomenduočiau einant pas gydytoją nesakyti, kokio nori gydymo metodo, o tiesiog apibūdinti savo situaciją, išsakyti lūkesčius ir paprašyti gydytojo patarimo. Tuomet gydytojui nėra surišamos rankos ir lengviau patarti pacientui.
Labai dažnai klinikos gydytojų požiūris į pacientą, kuris kreipėsi dėl dantų atkūrimo, yra ekonomiškai motyvuotas. Nepakankamai atkreipiamas dėmesys į bendrą burnos būklę, periodontą, uždegimą, pūliuojančias dantenas, negydytus kariesus, tiesiog padaroma tai, dėl ko pacientas kreipėsi.
– Jūsų knygos pavadinimo antra dalis skamba „Ko gydytojas nepasako apie dantų implantus“. Taigi, ko tie gydytojai nepasako?
– Tai priklauso nuo specialisto, pas kurį pateksite. Jeigu pateksite pas gydytoją, kuriam rūpi jūsų sveikata ir jis stengiasi jus gydyti taip, kad vėliau jus pamačius, jam nereikėtų pereiti į kitą gatvės pusę, bet ir praėjus 15 metų galėtų su jumis maloniai pasilabinti, jis nieko nenutylės.
Visgi dalis gydytojų gali būti linkę pasakyti dalį tiesos, gudrauti. Siekdami daugiau naudos sau, jie gali įsriegti pigesnį implantą, pvz., ne „Straumann“, o „Straumann“ grupės.
Kaip ir kiekvienoje srityje, odontologijoje taip pat yra specialistų, kurių motyvacija – grynai ekonominė ir sprendimai atitinkami, o pacientui nėra suteikiama visa informacija apie tai, kokios galimos rizikos ir pasekmės laukia, jeigu rinksis kitą sprendimą, ne gydytojo rekomenduojamą.
Knygoje galima rasti nemažai dalykų, apie kuriuos įprastai nešnekama – apie populiarias gydymo metodikas, kokie yra jų trūkumai, kada jos yra tinkamos, o kada – nelabai. Knygoje taip pat yra aptarta, kaip pasirinkti specialistą, kokią jis turi kvalifikaciją, nes su gydytoju įprastai apie tai nešnekama. Pacientui dažniausiai pasakoma „tau bus daroma tas ir tas, naudojama tas ir tas“, tačiau nėra pasakomi tam tikri pliusai ir minusai. Dažnai net ne dėl to, kad nutylima specialiai, bet todėl, kad pritrūksta laiko viską išpasakoti. Knygelėje galima rasti daug informacijos, kurios gydytojas konsultacijos metu gali nesuspėti suteikti pacientui.
– Ar galima tikėtis, kad implantai tarnaus visą likusį gyvenimą? Kokiais atvejais jų gresia netekti ar gali prireikti juos keisti ir ką daryti, kad to pavyktų išvengti?
– Vienas iš mano mokytojų, kai pacientas užduoda klausimą, ar implantai tarnaus visą gyvenimą, pasakoja istoriją, kaip jis nuėjo pas gydytoją ortopedą keisti klubo sąnario. Ortopedas jam iš karto pasakė, kad klubo sąnarys tarnauja 10 metų, paskui turėtų būti pakeičiamas. Kai kuriems pasiseka ir jis gali tarnauti ilgiau ar net visą likusį gyvenimą, tačiau tai priklauso nuo daugelio individualių faktorių – priežiūros, apkrovos ir pan.
Taigi pacientui, kuris turės mažas kramtomąsias jėgas ir mažai apkraus implantus, taip pat kruopščiai rūpinsis burnos higiena, tikimybė, kad implantai tarnaus 20–30 metų yra gerokai didesnė, negu tam, kuris bruksizmą, rūko, nepalaiko geros burnos higienos ir pan.
Mūsų kramtymo jėga priklauso nuo anatomijos, tačiau čia šnekama pie padidintą kramtymo aktyvumą. Yra padidinto streso mechanizmai, tokie kaip stiprus dantų sukandimas, trynimas, kuris niekur nedingsta ir pašalinus dantis bei atkūrus juos implantais. Jeigu pacientas nebeturi nuosavų dantų, jo jutimai jėgai (okliuzinis jautrumas) yra 10 kartų mažesni, nei sukandant dantimis. Taigi, reikia įsivaizduoti, kad tie maži varžteliai gali gauti žymiai didesnį krūvį, todėl bus daug didesnė lūžių ar nuskilimų rizika. Gydytojas tokiam pacientui turėtų rekomenduoti tam tikras priemones – naktines kapas, kurios nuima apkrovimą nuo atkurtų dantų ir tolygiau jį paskirsto, kramtomųjų raumenų masažus, atpalaidavimo technikas, specialias injekcijas kramtomosios jėgos sumažinimui. Tai įvertinti ir, esant poreikiui, pasiūlyti atitinkamas priemones turėtų protezuojantis gydytojas.
– Kaip vertinate Lietuvos gyventojų dantų būklę? Ar ji gerėja?
– Turime gerokai per daug gydytojų odontologų, o tuo pačiu ir gydymo perteklių. Prie to pridėkime iš sovietmečio nesuformuotus dantų priežiūros įgūdžius, nemažos dalies pacientų neatsakingą požiūrį į burnos sveikatą ir turim tokią situaciją, kuri šiandien yra dvejopa. Viena vertus jaunoji karta, kurios tėvai jau susimokėjo didelius pinigus už sudėtingą gydymą, turi geresnius įgūdžius, nes tėvai juos suteikė. Tačiau vyresnės kartos žmonėms tie įgūdžiai dažniausiai susiformuoja tik patekus pas atitinkamą specialistą, kuris motyvuoja tuos žmones geriau rūpintis burnos higiena.
Norėtųsi, kad būtų mažiau tokių situacijų, kai dantis reikia protezuoti ir perprotezuoti, implantuoti ir parimplantuoti. Apskritai mūsų šalies gyventojų dantų būklė nėra labai tragiška, bet ją pagerinti tikrai įmanoma.
Vokietijoje pergydymo banga buvo atėjusi žymiai anksčiau. Dėl draudiminės medicinos daug dantų gydymo buvo atlikta 1980–1990 metais ir 2000 m. jau prasidėjo pergydymai. Bet pas juos anksčiau prasidėjo ir profilaktinės programos, daugiau motyvacijos dantų priežiūrai.
Vis dėlto dantų būklė yra susijusi su socialine padėtimi ir išsilavinimu. Remiantis mokslinėmis studijomis, šie veiksniai turi didelę įtaką dantų būklei. Bet mes einame teisinga linkme, yra daug profilaktikos programų, tėvai tampa atsakingesni, jie vis daugiau investuoja į savo vaikų sveikatą ir aš tikiu, kad ta būklė tik gerės, ateityje mes turėsime kur kas mažiau restauracinio, o daugiau profilaktinio darbo.
Maždaug prieš 20 metų vienoje Danijos salų buvo atliekamas mokslinis tyrimas. Saloje buvo pastatyti keli burnos priežiūros centrai ir buvo privalu visus vaikus ten vesti. Į tuos centrus savo ginekologų buvo siunčiamos jau besilaukiančios moterys, kad būtų informuotos, ką daryti, kai vaikas gims, į ką atkreipti dėmesį, kai ims dygti dantys, koks maitinimas turi būti ir pan. Gimus vaikui jau pirmomis savaitėmis reikėdavo ateiti, kad apžiūrėtų vaiko liežuvį, ar jis pakankamai mobilus, kad nebūtų žindymo sutrikimų, esant reikalui pakirpti pasaitėlį ir pan. Tuomet skiriami sekantys apsilankymai ir taip iki 18 metų. Valstybė pilnai mokėjo už gydymą su sąlyga, kad nepraleisi nė vieno profilaktinio vizito. Ir jie pasiekė tokį rezultatą, vertinant karieso pažeistų dantų indeksą, kad, kariesas vidutiniškai buvo pažeidęs vos 0,3 proc. vieno paviršiaus. Taigi, tik kas ketvirtas aštuoniolikmetis turėjo po vieną mažą kariesiuką. Tai reiškia beveik visišką karieso išnaikinimą.
Taigi, profilaktika labai svarbi, siekiant užtikrinti gerą dantų sveikatą ir kuo ilgiau išsaugoti natūralius dantis, bet į tai turėtų investuoti valstybė ir iš dalies taikyti tokius prievartinius mechanizmus, kad išugdytų reikiamus burnos priežiūros įgūdžius.
