Kaip sako pati Toma, anksčiau ji nebūtų sutikusi viešai kalbėti apie tai: gerklėje iki šiol stringanti vėžio sąvoka nukelia ją į tas dienas, kai ji nežinojo, ko tikėtis. Visgi, šiandien, Pasaulinę kovos su vėžiu dieną, Tomos istorija – lyg ant delno. Kodėl? Moteris tikisi, kad galbūt kažkam ji bus kaip labai svarbus priminimas, kad onkologinė liga – ne nuosprendis, o profilaktinių tyrimų svarba – neginčytina.
Netikėta diagnozė
„Pavasarį man bus 34-eri metai. Nesunku suskaičiuoti, kad apie ligą sužinojau būdama 29-erių. Po antrojo sūnaus gimimo nebuvo praėję net dveji metai, o dabar jam – 7-eri, vyresnėliui – 11-a.
Iki ligos nustatymo ne vienus metus jaučiau nugaros apačios skausmą, mano menstruacijos buvo labai skausmingos. Negalavimai tęsėsi jau tiek laiko, jog aš lyg ir pripratau, galvojau, kad na man taip yra, toks mano kūnas.
Po antrojo gimdymo vienu metu viskas buvo apsitvarkę, bet vėliau vėl pradėjau jausti negerumus. Nusprendžiau nueiti pas gydytoją. Apsilankiau Jonavos poliklinikoje, kur apžiūrą atlikusi medikė pasakė trumpai ir aiškiai: „Tau yra vėžys“. Ties tuo žodžiu, atrodo, viskas apsivertė. Iškart pradėjau galvoti, ką reiks daryti toliau.
Pamenu, kad išėjusi iš gydytojos kabineto labai verkiau. Nors poliklinika – netoli mano namų, aš nesugebėjau parvairuoti. Grįžau namo pėsčiomis ir paprašiau vyro, kad jis nueitų mano automobilio.
Tiesa, pirmojo vizito metu, kuomet ir išgirdau diagnozę, paskirti papildomi tyrimai. Jų rezultatai turėjo būti po dviejų savaičių, tačiau joms praėjus, kaip tyčia, gydytoja atostogavo. Tyrimų atsakymai niekaip nepasiekė manęs. Tas laikas buvo košmariškas – žinai, kad tu sergi, bet nieko negali daryti“, – pasakojo Toma.
Atlikta operacija
Netrukus moteris kreipėsi į kitus medikus.
„Užsiregistravau į Jonavos ligoninę. Joje pasakyta, kad aš tikrai sergu onkologine liga ir galima greitai suorganizuoti operaciją. Kažkodėl man to neužteko...
Kreipiausi į Kauno onkologinę ligoninę, kur buvo atlikti dar vieni tyrimai, patvirtinę diagnozę. Galutinai nuspręsta, kad reikia operacijos.
Apie ligą sužinojau vasarą, operacija atlikta rugsėjį. Jos metu patrumpintas gimdos kaklelis. Kiek pasakojo medikai, vėliau iš jo buvo imamas mėginys. Jis leido konstatuoti, kad man pirma stadija ir papildomo gydymo nereikia“, – pasakojo jonavietė.
Kreipėsi pagalbos
Paklausta, kaip ji jautėsi laukdama operacijos, Toma neslepia – tas laikotarpis jai buvo itin sudėtingas.
„Esu girdėjusi, kad nustačius onkologinį susirgimą, žmonėms paskiriamas vizitas pas psichologą. Man nebuvo užsiminta apie tokią galimybę. Nežinau, ar taip yra su visais ligoniais, tačiau profesionali pagalba tikrai būtų stipriai pravertusi.
Nors tiek aš, tiek mano vyras niekada nekalbėjome apie blogiausią ir net neįsileidome minties, kad nepasveiksiu, operacijos laukimas buvo nežmoniškai sunkus, labai išgyvenau...
Dėl to kreipiausi į šeimos gydytoją, kad ji paskirtų raminančių medikamentų. Negalėjau net miegoti naktimis. Tada dar buvau motinystės atostogose, tad visas laikas namuose, neužsiimant jokia konkrečia veikla, lyg sustojo. Dienos ėjo labai ilgai, slėgė nežinomybė“, – kalbėjo jonavietė.
Jautė gėdą
Tačiau moters pečius slėgė ne tik nežinomybė – žinią apie onkologinės ligos diagnozę lydėjo ir sunkiai paaiškinamas gėdos jausmas.
„Nors ši liga – neužkrečiama, jaučiau gėdą. Manau, kad yra ir kitų, kurie išgirdę diagnozę, jautė tą patį. Kodėl? Nėra lengva paaiškinti. Galbūt todėl, kad dalis žmonių, išgirdę vėžio sąvoką, iškart galvoja apie baisiausią ir tarsi „nurašo“ sergančius. Yra tokių, kurie kalbėdami apie onkologinius ligonius taip ir pasako: „Ai nieko čia nebus“.
Galiu pasakyti, kad man susirgus sumažėjo net draugių ratas: vienos jų stipriai palaikė, kitos tiesiog atitolo. Nežinau, kas lėmė tai. Svarstau, kad gal jos nežinojo, kaip su manimi bendrauti“, – atviravo Toma.
Netaktiškos replikos – skaudina
Kaip aplinkiniai galėtų padėti sergantiesiems?
„Asmeniškai man nesinorėjo, kad žmonės apie tai klausinėtų ar būdami šalia manęs pasakotų, kad va jie žino, jog kažkoks žmogus mirė nuo onkologinės ligos.
Kartais neapgalvoti žodžiai gali labai įskaudinti. Esu sulaukusi ir pasakymo, jog aš tokia jauna, o jau negalėsiu turėti vaikų, kas net nėra tiesa. Gal tam tikrų sunkumų dėl atliktos operacijos ir sulauktume, bet vaisingumo aš nepraradau.
Neretai iš aplinkos norisi tik to, kad kiti žiūrėtų į tave lygiai taip pat, kaip prieš diagnozę. Juk tu po jos lieki toks pats žmogus.
Jei nori palaikyti, gali pakakti ir paprasto pokalbio apie kasdienines problemas, išėjimo pasivaikščioti ar draugiško peties, kai užklumpa liūdesys“, – kalbėjo Toma.
Konstatavo pasveikimą
Paskutinio vizito pas medikus metu jonavietei pranešta, jog ji laikoma pasveikusia.
„Man pasakė, kad galiu būti išbraukta iš įskaitos. Jei po operacijos gydytojų apžiūra buvo būtina kas kelis mėnesius, vėliau – kas pusmetį, dabar pakaks lankytis kartą per metus.
Žinia, kad esu sveika neapsakomai džiugina, bet viduje iki šiol išlieka šioks toks nerimas. Baisu, jog kada nors apsilankius pas medikus neišgirsčiau apie pakitusią situaciją. Tikiuosi, kad su laiku tai nurims.
Šalia to, suprasdama, jog mano gydymą labai palengvino ankstyvas ligos diagnozavimas, visoms pažįstamoms nuolat sakau, jog jos nepamirštų apsilankyti pas medikus. Kas žino, kaip viskas būtų pasibaigę, jei nebūčiau nusprendusi aptarti savo problemų su gydytoja?“, – kalbėjo jonavietė.
Tu esi – ne vienas
Toma jau kurį laiką yra ir Jonavos onkologinių ligonių asociacijos „ŠKAC“ narė. Anot jos, įsitraukimas į pastarosios veiklą – galimybė prisidėti prie sergančiųjų bei jau pasveikusių asmenų bendrystės.
„Kai onkologine liga susirgo mano teta, Kauno medikai ją informavo apie „POLA“ kortelę (aut. past.: speciali kortelė, suteikianti onkologiniams ligoniams bei jau pasveikusiems asmenims specialias nuolaidas paslaugoms ir kt. Plačiau skaitykite čia). Teta man papasakojo ir apie tai, ir apie „ŠKAC“ organizaciją, apie kurią ji taip pat išgirdo iš medikų. Man pasidarė įdomu, kuo aš galiu prisidėti prie jos veiklos.
Prisijungusi supratau, kad „ŠKAC“ asociacija neleidžia užsisėdėti ir skatina savo laiką leisti prasmingai: organizuoja susitikimus, renginukus, žygius, sportinius užsiėmimus bei daug kitų veiklų. Nusprendžiau, kad galiu prisidėti prie organizacinių reikalų. Tą ir bandau daryti.
Kodėl man tai svarbu? Aš esu jauniausia „ŠKAC“ narė, bet neabejoju, kad Jonavoje yra ir mano amžiaus, ir dar jaunesnių asmenų, susidūrusių su onkologinėmis ligomis. Daliai jų nėra lengva kalbėti apie tai, jie užsidaro savyje. Yra asmenų, kurie nuo visko atsiriboja vedini to paties gėdos jausmo, baimės būti, gal šis žodis ir nėra labai gražus, bet pasakysiu – „nurašytais“. Dalyvaujant veiklose, į kurias įsitraukia tokio pat likimo žmonės, tu supranti, kad esi ne vienas.
Dėl to manau, kad tokios organizacijos kaip „ŠKAC“ – labai reikalingos. Juolab, kad jos gali padėti tau surasti reikiamą pagalbą, išspręsti rūpimą klausimą“, – kalbėjo Toma.
Nutarė imtis pokyčių
Su „ŠKAC“ pagalba jonavietė atrado ir Lietuvoje veikiantį moterų universitetą „WoW University“ (Women of Wonder), kuris įkvėpė ją imtis pokyčių asmeniniame gyvenime.
Ten ji mokėsi kūrybinio mąstymo, efektyvios komunikacijos, kaip lengvai spręsti problemas, planuoti laiką.
„Studijuodama supratau, kad jei noriu būti laiminga, turiu imtis kažkokių pokyčių savo gyvenime. Todėl nutariau gilinti žinias grožio srityje.
Galiu pasakyti, kad liga taip pat galėjo turėti įtakos mano profesiniam pasikeitimui. Iki jos aš nejaučiau to didelio vidinio noro būti gražia, puoštis. Dabar aš noriu (aut. past.: šypsosi).
Ne paslaptis, kad onkologinės ligos neretai keičia išvaizdą: po gydymo gali nuslinkti plaukai, nuo vaistų auga svoris. Man taip nebuvo, bet aš iki šiol pamenu vaizdą, kurį išvydau pirmą kartą įžengusi į Kauno onkologinę ligoninę: prie medikų kabinetų sėdinčias moteris, kurios slėpė gydymo padarinius perukais, skaromis...
Dėl to mano širdis džiaugiasi, kad dirbdama grožio srityje galėsiu ne tik labiau rūpintis savo pačios išvaizda, bet ir padėti kitoms būti gražioms“, – nestokodama optimizmo kalbėjo jonavietė.
Vis dar sunku
Ir visgi, klausantis Tomos pasakojimo sunku nepastebėti, kad kalbėdama apie savo ligą ji vis dar jaučia jaudulį.
„Man dar dabar nėra lengva sakyti, kad man buvo vėžys. Apkritai ši sąvoka turi itin neigiamas asociacijas visuomenėje. Gal dėl to kur kas lengviau įvardyti jį kaip onkologinę ligą.
Kaskart kai kalbu apie tai, vėl sukyla emocijos, prisimenu, kaip buvo sunku. Jei būtumėte paprašę pasipasakoti anksčiau, būčiau nesutikusi. Dabar jau situacija kita – galvoju, kad tikros istorijos gali paskatinti žmones skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, neatidėlioti profilaktinių tyrimų.
Tikiu, kad atsiras ir sergančiųjų, kurie skaitys šį straipsnį. Dalintis savo išgyvenimais nėra lengva, bet tai būdas padėti suprasti visuomenei, kaip jaučiasi onkologiniai ligoniai bei priminti jiems patiems, kad yra žmonių, kurie išgyvena tą patį“, – pokalbio pabaigoje sakė Toma.
Jei nori susisiekti su Toma tau rūpimu klausimu, pasiteirauti apie „ŠKAC“ veiklą, susisiekti su ja gali per „Facebook“.
