– Apie skrandžio rūgštį, dažniausiai padidėjusią, kalbama labai dažnai. Tačiau kas yra ta skrandžio rūgštis ir kaip ji veikia?
– Skrandžio rūgšties cheminis pavadinimas – druskos rūgštis. Tai yra tam tikrų skrandžio ląstelių gaminama medžiaga, kurios pagalba skrandžio vidaus aplinka pasidaro rūgšti. Rūgštis svarbi virškinamojo trakto funkcijoms užtikrinti. Visų pirma – tai apsauginis veiksnys, kuris sunaikina su maistu galimai patenkančius žarnyno infekcinių ligų sukėlėjus, t. y. įvairias bakterijas, virusus ir parazitus. Ši rūgšti terpė taip pat užtikrina normalų virškinimą, nes aktyvuoja skrandžio virškinimo fermentus. Ji taip pat skatina geležies bei kitų mikroelementų ir vitaminų pasisavinimą virškinamąją trakte.
– Padidėjęs skrandžio rūgštingumas lietuviams jau tikriausiai gerai pažįstama tema, nemažai suaugusių žmonių kankina ši problema. Visgi yra ir per mažas skrandžio rūgštingumas, kas tai?
– Yra dvi tai apibūdinančios būklės. Viena jų, vadinama hipochlorhidrija, išsivysto tada, kai skrandžio rūgšties skrandyje susidaro per mažai. Kita būklė, vadinama achlorhidrija, nustatoma, kai skrandžio rūgšties skrandyje visiškai nėra. Abiem atvejais gali pasireikšti įvairaus laipsnio aukščiau išvardintų funkcijų sutrikimai.
– Kodėl tokios būklės atsiranda?
– Skrandžio rūgštingumas gali sumažėti dėl įvairių priežasčių. Lėtinis gastritas, sukeltas Helicobacter pylori infekcijos arba išplitusios skrandžio atrofijos, gali lemti skrandžio funkcijos sutrikimą ir sumažėjusią rūgšties sekreciją. Ilgalaikis vaistų, kurie slopina skrandžio rūgščių sekreciją, vartojimas taip pat gali lemti šios būklės atsiradimą. Tam tikros skrandžio sumažinimo ar įnervaciją koreguojančios chirurginės operacijos irgi gali sutrikdyti normalią skrandžio rūgšties sekreciją. Skydliaukės funkcijos sumažėjimas, vadinamas hipotiroze, sulėtina visą kūno metabolizmą, taip pat gali sulėtėti ir skrandžio rūgšties gamyba.
– Kaip dažnai taip nutinka?
– Šių būklių paplitimas Europoje yra nuo 1 iki 4,7 proc. Vyrams ir moteris tai pasireiškia vienodai dažnai. Nustatyta, kad kuo vyresnis amžius, tuo didesnė tikimybė turėti sumažėjusį skrandžio rūgštingumą.
– Kokie yra per mažo skrandžio rūgštingumo simptomai?
– Galimi labai įvairūs simptomai. Kartais gali pasireikšti sutrikusio virškinimo pojūčiai: ankstyvas sotumo jausmas, mažėjanti kūno masė, pilvo pūtimas, diskomfortas ties skrandžiu. Dažnas sirgimas įvairiomis virškinamojo trakto infekcijomis gali būti nulemtas sumažėjusio skrandžio rūgštingumo. Taip pat ši būklė gali pasireikšti anemijos simptomais, kai jaučiamas silpnumas, jėgų trūkumas, arba mikroelementų stokos simptomais, kai jaučiami raumenų trūkčiojimai, atminties, regos sutrikimai ir t. t.
– Ar yra tyrimų, kurie nustatytų, jog rūgščių skrandyje per mažai?
– Tokių tyrimų yra. Galima tiesiogiai pamatuoti skrandžio rūgščių lygį endoskopinio tyrimo metu, tą taip pat galima atlikti įvedant vamzdelį per nosį į skrandį ir reguliariai per jį pritraukiant skrandžio sulčių tyrimams. Šie tyrimai klinikinėje praktikoje atliekami retai dėl sukeliamo diskomforto pacientui, jų didelės kainos ir mažo pritaikomumo. Dėl visų šių priežasčių jie dažniau atliekami mokslinių tyrimų tikslu. Sumažėjusį skrandžio rūgštingumą taip pat galime įtarti atlikdami kitus tyrimus, pvz. tiriant, ar yra anemija, Helicobacter pylori infekcija, vitamino B12 stoka, bakterijų pertekliaus sindromas. Vertinant šių tyrimų rezultatus kartu su paciento simptomais ir būkle, dažnai galime įtarti sumažėjusį skrandžio rūgštingumą.
– Ką tokiu atveju daryti, jei žmogus įtaria, kad rūgščių skrandyje per mažai?
– Reikėtų kreiptis į specialistą, kuris įvertintų paciento simptomus, būklę, užsakytų ir įvertintų tyrimų rezultatus. Šią būklę gali sukelti įvairios priežastys, galimi simptomai taip pat yra labai įvairūs. Taigi gydymas turi būti nukreiptas į priežasties veiksnio eliminavimą, o jeigu to atlikti negalima – į simptominį gydymą.
– Kaip atskirti padidėjusį ir sumažėjusį rūgštingumą?
– Šių būklių atskyrimas, vadinama diferencinė diagnostika, gali būti sudėtinga net patyrusiam specialistui. Nėra vieno atskiro simptomo ar tyrimo, nustatančio šį susirgimą. Visada reikia įvertinti simptomų, kūno pakitimų, tyrimų rezultatų ir atsako į gydymą visumą ir tik tada suformuluoti diagnozę.
