Rita beveik 10 metų – veganė. Ji ne tik pati propaguoja tokį gyvenimo būdą, bet ir motyvuoja kitus, padeda, konsultuoja norinčius pakoreguoti mitybos įpročius bei gyventi aplinkai draugiškesnį gyvenimą.

Rita sutiko savo istorija pasidalinti su DELFI skaitytojais.

– Žiūrint jūsų nuotraukas „prieš ir po“, dabar atrodote žymiai jaunesnė. Kuo dabartinis jūsų gyvenimo būdas skiriasi nuo ankstesniojo?

– Gaila, kad žmogaus akis geba pamatyti tik išorinius pokyčius, nes tai tik maža dalis to, kas įvyko su manimi po 34-ių dienų gydomojo badavimo ir perėjimo į veganizmą.

Visi mes gimstame nuostabūs, mažiau daugiau sveiki, nepatyrę pykčio, mažyčiai ir tyri, galbūt ne veltui vaikus vadiname angelėliais. Kuo tampame augdami, priklauso nuo mūsų šeimos, mokyklos, mus supančių draugų ir aplinkos. Ir viduje, manau, mes daugelis išliekame tais „angelais“, tik dažnas augdami pamirštame kaip „skraidyti“. Palaužti, maištaujantys, pasimetę, nesuprasti, niekinami, patyrę fizinį ar psichologinį smurtą. Tokia buvau ir aš.

Rita Miškel (beveik 20 metų skirtumas – prieš ir po)

Gydomasis badavimas buvo raktas į psichologinį išsilaisvinimą, o kartu su tuo įvyko ir išoriniai mano pokyčiai. Pradėjau rūpintis ne tik savimi, bet ir tuo, kas mus supa.

– Kokios aplinkybės lėmė pakeisti gyvenimo būdą? Kaip tapote vegane?

– Iki šiol prisimenu tą rytą, kai pabudusi norėjau pakilti iš lovos ir dėl kelių skausmo susmukau ant grindų. Iki tol jausdavau maudimą, keliai pritūpus vis dažniau pradėjo „užsikirsti“, kol galiausiai visai nebegalėjau paeiti. Keliai pradėjo tinti. Gan ilgą laiką lankiausi pas gydytojus, kineziterapeutus, atlikinėjau atitinkamus pratimus, net dėvėjau ortopedinius įdėklus į batus, nes man nustatė plokščiapadystę ir manė, kad tai gali būti viena iš problemos priežasčių, kaip ir fiziškai sunkus darbas, ištisus metus dirbant šaltose ir drėgnose patalpose.

Gydytojai po kelių konsultacijų prognozavo operaciją, nes padėtis negerėjo. Kol gėriau stiprius nuskausminamuosius, skausmas praeidavo, tačiau nustojus juos vartoti, grįždavo dar stipresnis, o vaistai sutrikdė skrandžio veiklą. Manęs nežavėjo mintis operuotis. Galvojau: kodėl aš tokia jauna kenčiu tokias problemas, kurios buvo žinomos tik tarp senyvo amžiaus žmonių?

Taip aš pradėjau skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, domėtis mityba, ligomis, kaip mūsų emocijos susijusios su mūsų fiziniu kūnu, bei kaip atrasti vidinę ramybę.

Laikas bėgo, beveik metus praleidau tarp keturių sienų, pusmetis buvo be galo sunkus, nuvykdavau tik pas gydytojus ir iki parduotuvės. Tuo metu visai netikėtai, ieškodama priežasčių dėl savo sveikatos pablogėjimo, aš virtualiai susipažinau su vienu vyriškiu, vardu Stephen, iš Anglijos. Jis suteikė man nemažai informacijos apie gydomąjį badavimą ir veganizmą, papasakojo savo istoriją, kaip į penktą dešimtį įkopęs jis pakeitė gyvenimo būdą, išsivalė organizmą bei išsigydė artritą.

Laukti nebebuvo ko. Peržiūrėjusi bei perskaičiusi visą man pateiktą naujojo virtualaus draugo informaciją, pasiruošusi pradėjau 34-ių dienų gydomąjį badavimą. Keturias dienas badavau sausai (be vandens ir be maisto) ir trisdešimt gėriau tik vandenį. Apie tai, kad badavau sausai, iš karto klausiantiems nepasakojau, nes net pasakius, kad badauju gerdama tik vandenį, kas antras pavedžiodavo pirštą prie smilkinio. Tokių atsiranda ir dabar, ne visi žmonės yra pasiruošę priimti tokią informaciją, kuri jiems nesuprantama ir bauginanti. Bet mane labai džiugina, kad praėjus beveik dešimčiai metų po šios pirmosios gydomojo badavimo patirties, žmonės tapo atviresni ir daugiau besidomintys. Šia tema susikūrę nemažai grupių socialiniuose tinkluose, informacija tapo lengvai pasiekiama visiems virtualioje erdvėje.

Taigi po 2-ų gydomojo badavimo savaičių aš vaikščiojau be skausmo, o po 34-ių dienų tarsi tapau nauju žmogumi, geresne pačios savęs versija. Žinojau ir tai, kad po tokio iššūkio, jei galėčiau jį taip pavadinti, tam, kad išlikčiau sveika, man reiks pasiryžti kardinaliems gyvenimo būdo pokyčiams. Ir aš tai padariau. Aš tapau vegane.

Praėjo beveik dešimt metų, skausmas niekad negrįžo, o ir operacijos neprireikė. Beje, gydomasis badavimas tapo mano gyvenimo dalimi ir stengiuosi keletą kartų metuose pailsinti savo organizmą, atsisakydama maisto 1–7 dienoms.

– Su kokiomis problemomis veganai dažniausiai susiduria?

– Lietuvoje, Airijoje ar kitose šalyse, nėra jokių problemų maitintis veganiškai, nebent gyvenate Sibiro glūdumoje. Problemų taip maitintis nėra, tačiau yra kita problema. Tai žmonių nesantaika, nenoras suprasti, kas išties yra veganizmas. Jei kažkas keičiasi dėl sveikatos, visi tai suprantame gan skirtingai ir žmogus turi teisę pasirinkti. Bet ar yra sunku suprasti žmones, kurie žiūrėdami į gyvūnus mato gyvybę, o ne mėsą ar pieno, kiaušinių gaminimo mašiną? Tokių žmonių pasirinkimas turėtų būti gerbtinas. Dažnai atsiranda tokių, kurie teisia tautas, kurios valgo šunis ar arklius, bet apie tai kalbėdami pamiršta, kad galbūt tą akimirką jų rankose, lėkštėje ar šaldytuve galbūt taip pat yra nužudyti gyvūnai. Žmonės randa įvairių pasiteisinimų: kad taip gyveno protėviai ir panašiai. Praeityje ir kanibalizmas buvo dažnai sutinkamas tarp žmonių. Nesvarbu kas buvo, svarbu, kas yra dabar.

Kuo esame mes, o ne tie, kas gyveno prieš tūkstančius metų. Kai parduotuvės. perkrautos augaliniu maistu ir net įprastų tradicinių skonių pakaitalų, mums nebereikia gyventi, tarsi nebūtų ko valgyti, kai žmonės žudė gyvūnus dėl išlikimo. Bei šiandien, aš noriu tikėti, kad esame sąmoningesni. Nors kartais tenka tuo suabejoti. Užuot rūpinęsi vieni kitais, Žeme ir aplinka, mes padarėme kaip žmonija tiek daug klaidu, kurių net neįmanoma ištaisyti arba tai yra labai sunku. Kaip išnykusios gyvūnų rūšys, nežmonišku greičiu kertami miškai, teršiami vandenynai, gėlo vandens trukumas, nykstančios upės, pažeista ekosistema. Užmerkti akis paprasčiausia, bet ar teisinga?

Rita pasidalino veganiško maisto nuotraukomis:

– Neretai visavalgiai yra įsitikinę, jog veganai valgo tik salotas. Ką jūs į tai galėtumėte atsakyti?

– Kai žmonės sako, kad veganai valgo tik salotas, manau dažniau šmaikštauja, ar tokiu būdu net bando pašiepti. Šiais laikais, kai parduotuvės perkrautos įvairių veganiškų produktų, tokių frazių net neturėtume išgirsti. Veganai, kurie šį gyvenimo kelią pasirinko dėl etiškų sumetimų (gyvūnų teisių ir gerovės), valgo dažniausiai viską, ką valgo tradicinės mitybos atstovai, tik be gyvūninės kilmės produktų. Mes galime pasigaminti ir veganiškus vėdarus, cepelinus, koldūnus, balandėlius ir visa kitą, ką gali pasiūlyti tradicinė lietuviška virtuvė. Žmonės, pasirinkę veganizmą ir dėl noro būti sveikesniais, tokių patiekalų vengia, arba valgo juos labai retai, bet mūsų mityboje karaliauja daug vaisių, uogų, daržovių, iš pastarųjų gaminame troškinius, sriubas, įvairiausių rūšių salotas, net sveikus desertus. Pateikiu Jums keletą nuotraukų, kad besidomintys šia mityba suprastų, kad maitinantis augaliniu maistu, galima valgyti įvairiai ir labai skaniai.

– Jūs auginate 6 metų sūnų veganą. Tai sužinoję žmonės turbūt dažniausiai būna skeptiški, jūsų sūnų įsivaizduoja paliegusį? O kaip yra iš tikrųjų?

– Taip, mano sūnus – veganas nuo pat gimimo. Mes gyvename Airijoje, tad čia žmonių požiūris šiek tiek kitoks nei Lietuvoje. Čia susipynę daug kultūrų ir tradicijų, tad ir veganizmas nieko nestebina. Čia tėvai, jų sprendimas ir pasirinkimas kaip auginti vaikus yra gerbiamas. Mano sūnaus mokykloje yra nemažai vegetarų, o veganiukas jis vienas. Negalėčiau būti labiau patenkinta negu esu ir mokykla, ir mokytojais, kurie be galo palaiko ir visada stengiasi, kad mano sūnus jaustųsi gerai. Mokytoja net pati suranda įvairių veganiškų patiekalų ar gėrimų receptų. Kai vaikai mokykloje kažką gamina, ji receptus atsiunčia man, kad patvirtinčiau ar tai tinkama mano berniukui. Darželyje mokytojos gamina vaikams maistą, o mano sūnui pašildo orkaitėje tą maistą, kurį aš atnešu kiekvienai dienai. Taip pat mokytojos turi dėžutes, kurias aš vis papildau veganiškais skanėstais ir kai vaikams kartais duoda saldumynų (pavyzdžiui, per šventes), mano sūnui duoda tai, ką aš būnu nupirkusi. Esu be galo dėkinga už jų geranoriškumą, supratimą ir pastangas, tad retsykiais ir mokytojus pradžiuginu veganiškais gardėsiais.

– Papasakokite tiems, kurie mažai žino, apie veganizmą. Kuo šis gyvenimo būdas, jūsų nuomone, naudingas žmogui ir visai planetai?

Veganizmas yra ateitis. Tai nėra pasirinkimas tik dėl meilės gyvūnams, ar meilės sau, tai yra pasirinkimas dėl mūsų visų ateities. Mes be galo sparčiai naudojame Žemės resursus, tad, jei nebūsime sąmoningi vartotojai, ką mes paliksime po savęs? Nesikeičia tie, kuriems tai nerūpi, daug žmonių gyvena šia diena, negalvodami apie rytojų. O man rūpi, kas bus po manęs. Aš turiu sūnų, kuris augins šioje Žemėje savo atžalėles, jei jų norės ir turės, o ji yra tik viena. Negaliu gyventi savanaudiškai galvodama – po manęs nors ir tvanas. Jei galiu nors šiek tiek prisidėti prie to, kodėl gi ne ? Ir tai taip pat nėra galvojimas tik apie savo kraujo ryšio šeimos gerovę, mes visi esame viena šeima, tik per mažai vienas kitu rūpinamės.

Rita Miškel

– Veganizmas, visų pirma, yra meilė gyvūnams, tai skelbia šio žodžio apibrėžimas, o tą meilę mes kiekvienas turime patys atrasti savo širdyje. Sveikatos atžvilgiu kapstytis ilgai nereikia, augalinės kilmės sveika mityba yra patvirtinta kaip naudingiausia, kuri sumažina širdies problemas, vėžio riziką ir ne tik.

– Ar skatinate žmones tapti veganais, padedate jiems?

– Kad ir kaip norėčiau, kad visi žmonės taptų mylinčiais gyvūnus ir būtų sveiki, gyventų pasirinkę veganišką gyvenimo kelią, žinau, kad taip nebus, ar bent to aš nesulauksiu. Į žmonių duris nesibeldžiu ir jiems nepasakoju apie veganizmą. Apie tai galiu kalbėti su savo artimaisiais ir draugais. Virtualioje erdvėje apie tai rašau labai daug, turiu du feisbuko puslapius „Rita Vegana“ ir „Rita Vegana LT“, taip pat grupę lietuvių kalba – „Pokalbiai su vegane Rita“. Pirmasis puslapis skirtas daugiau anglų kalbą suprantančiai auditorijai, antrasis, dar labai naujas, skirtas lietuvių bendruomenei, o mano grupė yra pokalbiams ne tik apie veganizmą, bet ir apie įvairias aktualias temas. Grupėje yra labai daug visavalgių, jie gerbia mano grupę ir tai, ką ji propaguoja, o mes gerbiame visus grupės narius, nepriklausomai nuo to, kokiame kelio etape jis yra. Esu be galo dėkinga savo grupės nariams, kurie jau aštuonerius metus mane palaiko, semiasi žinių ir vertina mano darbą. Neseniai taip pat atidariau savo svetainę www.ritavegana.com.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (478)