„Buvau pas ginekologę, ji man apžiūrinėjo krūtis ir sakė, kad po gimdymo moterims dažnai atsiranda guzeliai, kažkokie darinukai, todėl būtina periodiškai tikrintis. Taip ir tikrindavausi – kada pasakydavo, tada nueidavau. Kartą ar du per metus, – sakė Vaiva.
– Vienoje iš tokių patikrų man padarė echoskopiją ir pasakė, kad dėl vieno darinio reikia pasitikrinti rimčiau. Numojau ranka ir sakiau „ai, kada nors“. Bet gydytoja jau, matyt, matė plika akimi, kad tai piktybinis navikas ir patarė nueiti šiandien, kaip tik tą dieną dirbo mano gydytojas, bet aš to atsisakiau.“
Tuo metu, pasak pacientės, ją užklupo pati pirmoji stadija – neigimas. Vaiva negalėjo patikėti, kad taip galėjo nutikti jai.
„Vėliau, kai patekau į Nacionalinį vėžio institutą, gydytoja apžiūrėjo ir aš jos klausiau – jei nebus piktybinis, gal nereikės operuoti? O gydytoja atsakė: kaip tai nepiktybinis? Tik tada supratau, kad sergu“, – prisiminė moteris.
Vienintelis simptomas – pažasties skausmas
Pirmieji mėnesiai, kai Vaivai buvo nustatytas krūties vėžys, dabar atmintyje, rodos, lyg per miglą. Moteris sako, kad tuo metu išgyveno tikrų tikriausią šoką.
„Buvo šokas, be to, esu bailė, labai bijau adatų, visokių procedūrų. Kai pirmą kartą reikėjo priduoti kraują, pasakiau, kad labai bijau. Ir man sesutė Naira pradėjo glostyti ranką. Galvojau, kas čia bus. O ji man glostė ranką tol, kol aš nusiraminau, – pasakojo Vaiva.
– Prisimenu, kad labai verkiau, man liepė atlikti įvairius tyrimus, vaikščiojau po kažkokius kabinetus, kažką dariau, bet viskas lyg per rūką. Buvo tikrai ne kokia diena. Bet šokas praeina. Mėnesį daraisi tyrimus ir po jo komisija pasako tikslią tavo diagnozę. Visą tą mėnesį nerimavau, kokia bus ta mano diagnozė.“
Įdomiausia tai, kad moteris nejautė beveik jokių simptomų. Netgi atvirkščiai – sveikata nesiskundė.
„Jaučiausi gerai, atrodžiau taip pat gerai. Tikrai galvojau, kad bus pirminė stadija. Kai nuėjau į komisiją ir man pasakė, kad tai 3 vėžio stadija, gavau antrą šoką. Bet po to pagalvojau – juk ne paskutinė, ne pats blogiausias variantas, – kalbėjo Vaiva.
– Vienintelis simptomas, kurį jaučiau, tai labai skaudėjo pažastį. Taip nutiko dėl to, kad trečios stadijos metu navikas jau būna nuėjęs į limfmazgius. Galvojau, kad skauda dėl liemenėlės metalinių lankelių. Juos kaip tik buvau prieš keletą savaičių visus išsitraukus iš liemenėlių.“
O tada, kaip sako buvusi pacientė, prasidėjo protokolinis gydymas – chemoterapija, krūties amputacija, švitinimas.
Nustojo puoštis, pirkti sau daiktus
Kai praeina šoko stadija, neilgai trukus, pasak pašnekovės, prasideda antra stadija – pyktis. Dėl pastarojo Vaiva visiems sergantiesiems perduoda svarbią žinutę – neužsibūkite šiame etape.
„Noriu šitą pabrėžti – neužsibūkite tose stadijose, nes, jei užsibūsite, nebenueisite iki galo. Pykčio stadijoje pradedi kaltinti visus, gydytojus, artimuosius – kodėl aš, o ne kažkas kitas, kodėl man šitaip. Man ilgai taip nebuvo ir nekilo klausimas, kodėl aš. Labai aiškiai supratau, už ką man ta liga ir greitai iš šios stadijos išėjau“, – prisiminė pašnekovė.
Trečia stadija – derybos, kai pradedi derėtis su Dievu, žmonėmis, medikais. Vaiva prisimena, kad ir jai teko praeiti šią stadiją, kai dėl paskirto gydymo bandė derėtis su gydytojais.
„Ketvirta stadija būna depresija, kai prasideda gydymas ir pamatai daug istorijų, galbūt ne tokių sėkmingų. Galvoji, koks viso to tikslas, kam kažką daryti, jei vis tiek mirsi. Galvojau, kad depresijos net nebuvo, bet dabar, atsukus laiką atgal, žinau, kad kažkiek ir mane tai palietė. Buvau ir testamentą surašiusi, nebesipuošdavau, nors prieš tai tą labai mėgau daryti. Nieko sau nebepirkdavau, nes nemačiau prasmės“, – kalbėjo moteris.
„Žinojau, už ką man ši liga“
Vis dėlto pamačiusi, kad gyvenimas tęsiasi, Vaiva po truputį pradėjo grįžti prie savo senųjų įpročių ir netgi vėl puoštis.
„Noriu ir kitoms moterims tą pasakyti – puoškitės, nes tai suteikia geras emocijas. Net ir su plika galva – juk galima prisiderinti skareles. Aš per visą chemoterapijos laikotarpį, kol buvau be plaukų, prisimezgiau labai gražių, stilingų, iš natūralių siūlų kepurių ir prie kiekvienos aprangos skirtingų. Į kiekvieną chemoterapijos kursą eidavau pasipuošusi vis kitaip“, – sakė pašnekovė.
Kai senasis gyvenimas, rodos, mažais žingsneliais vėl grįžta, prasideda penktoji stadija. Pasak Vaivos, liga jai buvo kaip Dievo dovana, kuri stipriai supurtė ir davė postūmį daug ką pergalvoti.
„Su tuo susitaikai ir išmoksti gyventi. Kaip dabar sakau – aš niekada taip gerai negyvenau, kaip gyvenu dabar. Man dabar viskas labai gerai, ar saulė šviečia, ar lietus lyja. Ir ne tik dėl tos žinios, kad esu visiškai pagydyta – šiuo metu man net ne remisija, esu tiesiog sveikas žmogus. Jau gydymo metu, kai praėjau visas psichologines stadijas, džiaugiausi viskuo, – šypsojosi moteris.
– Žinau, už ką man buvo duota ši liga. Labai daug dalykų nevertinau – nevertinau šeimos, neskirdavau jiems laiko, svarbiau būdavo darbas. O nuodėmes, matyt, esu padariusi visas, išskyrus žmogaus neužmušusi.“
Jau pusantrų metų Vaivos medicininėje kortelėje puikuojasi įrašas: onkologinės patologijos nėra. Būtent už šį sakinį ir visą pagalbą, tikriausiai sunkiausiu jos gyvenimo metu, ji dėkoja NVI medikams ir visam personalui.
„Kai neieškai kaltų kituose, viskas labai gerai susidėlioja. Aš tai laikau Dievo dovana. O pozityvumas sveikti taip pat labai padeda“, – kalbėjo V. Mickuvienė.
Simptomų gali ir nebūti
NVI direktoriaus pavaduotoja mokslui ir plėtrai, laikinai einanti direktorės pareigas prof. dr. Sonata Jarmalaitė sakė, kad krūties vėžio simptomų iki pat vėlyvos stadijos gali ir išvis nebūti.
„Navikas irgi neretai būna toks mažas, kad sunku jį apčiuopti. Bet yra daug informacijos internete, kaip geriausiai apčiuopti krūtį, kada tai daryti. Žinoma, reikia pripažinti, kad ne kiekviena tą daro“, – sakė profesorė.
Kita didelė problema, jog moterys iki specialisto neretai keliauja ilgiau nei turėtų.
„Kai kurios krūties vėžio formos yra labai agresyvios ir tie 2-3 mėnesiai, kol moteris pasiekia specialistą, atlieka tyrimus, gali būti pragaištingi. Ši problema ypač išryškėjo karantino metu. Be to, provincijoje paslaugų prieinamumas dar blogesnis“, – problemas vardijo prof. S. Jarmalaitė.
Ir nors, kaip teigia profesorė, medikai labai džiaugiasi valstybės perkamais inovatyviais mamografais, kurie bus naudojami prevencinių programų metu, bet statistiškai, palyginus su Europa, vis dar atrodome prastai.
„Mūsų išgyvenamumas pažengusio vėžio stadijoje siekia 75 proc. ir tai blogas skaičius. Yra ir kitų iššūkių – kokia moters gyvenimo kokybė po to, kai ji pasveiksta. Pavyzdžiui, krūtų implantai Lietuvoje nekompensuojami, nors kitur tai daroma“, – kalbėjo profesorė.
Be to, vis dar daug moterų neateina pasitikrinti profilaktiškai.
„Profilaktinių tyrimų praleisti tikrai negalima. Labai gaila, bet net 50 proc. visų galinčiųjų ateiti – neateina“, – kalbėjo prof. S. Jarmalaitė.
Kasmet krūties vėžio atvejų Lietuvoje nustatoma apie 1500. Tarp moterų krūties vėžys yra dažniausias onkologinis susirgimas.
Kaip anksčiau rašė „Delfi“, kasmet pasaulyje jis nustatomas maždaug dviem milijonams žmonių, o sergamumas kiekvienais metais didėja. Didelis sergamumas prasideda moterims sulaukus 40 metų, o pasiekus 50 metų ribą – išauga dvigubai. 1 iš 10 moterų per savo gyvenimą turi tikimybę susirgti šia liga, o 1,5 proc. naujų atvejų ištinka vyrus.
Lietuvoje moterims nuo 50 metų suteikta nemokama galimybė kas 2 metus atlikti mamografinį krūtų tyrimą. Šis tyrimas yra reikšminga prevencinė priemonė kovoje su krūties vėžiu, nes reguliari patikra leidžia aptikti krūties vėžį ankstyvose stadijose.
„Daugiausia krūties vėžio susirgimų yra išsivysčiusiose Vakarų šalyse, tačiau mirtingumas jose mažas. Tai susiję su ankstesne diagnostika ir efektyvesniu gydymu. Ir atvirkščiai, ne tokiose išsivysčiusiose – sergamumas mažesnis, bet rizika mirti žymiai didesnė“, – anksčiau „Delfi“ sakė Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytoja onkologė chemoterapeutė Laura Steponavičienė.
„Visame pasaulyje sutariama, kad vėžiui įtaką daro vakarietiškas gyvenimo būdas – daromės sėslesni ir judame mažiau. Kita priežastis – pakaitinė hormonų terapija. Kalbant apie Lietuvą, galime drąsiai sakyti, kad prevencinėje krūties vėžio patikroje nesudalyvauja tiek moterų, kiek turėtų. Taip pat dažnai ateina su aiškiais ligos simptomais, nors tokiu atveju jau turėtų kreiptis pas specialistą, o ne tikrintis profilaktiškai“, – sakė gydytoja L. Steponavičienė.
Įrodyta, kad optimalus kūno masės indeksas sumažina riziką susirgti krūties vėžiu. Taip pat įrodyta fizinio aktyvumo nauda. Todėl daugiausia ką galime padaryti – sveikai ir aktyviai gyventi. Pasaulio vėžio tyrimo centro duomenimis, beveik 40 proc. vėžio atvejų būtų galima išvengti pakeitus savo gyvenimo būdą ir įpročius.
Susirūpinti reikėtų, jei pastebėjote šiuos simptomus:
1. Jei krūtyje aptikote neaiškų darinį, guzelį;
2. Pradėjo skaudėti krūtį;
3. Pasikeitė krūties odos spalva;
4. Pasikeitė spenelis;
5. Atsirado išskyros.
Medikai pabrėžia ir svarbų psichologinės sveikatos vaidmenį sergant onkologine liga. Būtent dėl to šiemet pradėtas leisti žurnalas „Rožinis gyvenimas“, kuris rugsėjo 9 dieną buvo pristatytas Nacionaliniame vėžio institute (NVI). Daugelis leidinio herojų yra šios gydymo įstaigos medikai, pacientai.
Žurnalo idėją iš Prancūzijos parsivežė ir Lietuvoje leisti paskatino dr. Birutė Brasiūnienė, NVI Chemoterapijos skyriaus su dienos stacionaru vedėja. Ji ir žurnalo pavadinimo krikštamotė. Žurnalo leidėjos – Ieva Kašauskaitė–Petrauskienė ir Vaida Samuolytė.
