„Gyvenkime mėgaudamiesi, mylėkime vieni kitus, gerbkime. Juk nežinome, kas mūsų laukia kad ir už valandos, ką jau kalbėti apie kitą dieną. Palikime apie save gerus prisiminimus“, – sako ji ir Transplantacijos dienos proga mielai dalijasi atrasta sveikatinimosi formule.

Netikėtai užklupusi sunki liga

Apsilankę Ingos tėvų namuose Šateikiuose ir pabendravę tiek su pačia mergina, tiek su jos mama, netrukus supratome, kad čia dabar tvyranti ramybė nėra lengvai gauta. Dėl jos reikėjo ilgokai kovoti net su keliomis sunkiomis ligomis, daugybę ašarų išlieti netekus vilties.

„Sužinojusi, kad dukra žada kalbėtis su žurnalistais, neslėpsiu, nebuvau patenkinta. Atrodo, kam čia vėl liesti senas žaizdas. Bet jei Inga nori, tebūnie jos valia“, – kalbėjo mama Ilona Kripienė.

Tačiau pati Inga, tą vakarą atvykusi iš Klaipėdos, kur dabar gyvena, pas tėvus, greitakalbe ėmė berti, kad nori dalintis savo istorija, nes liga, pakeitusi jos gyvenimą, gali užklupti kiekvieną.

„O gal kam nors dabar tai aktualu ir mes galime padėti. Pirmiausia padėti suvokti, kaip svarbu sunkią gyvenimo akimirką priimti sprendimą, kuris gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Taip buvau išgelbėta ir aš“, – jaudindamasi kalbėjo jauna moteris.

Jos ligos istorija prasidėjo, kai būdama dvylikos metų staiga ėmė karščiuoti. Pirmoji stotelė buvo Plungės ligoninė. Ilona iki šiol prisimena, kaip piktai ir niekinančiai su ja, nuvargusia nuo vaiko ligos ir darbo naktinėje pamainoje, kalbėjo gydytoja. „Bet neminėkite tos gydytojos pavardės, norėčiau tai pamiršti,“ – paprašė ji.

Inga Jakovleva

Ingos ligos pradžia nebuvo kuo nors išskirtinė: gripas taip stipriai nualino jauną organizmą, kad ėmė šlubuoti ir širdelė. O tada prasidėjo gydymosi maratonai Klaipėdoje, Vilniuje, vėl Klaipėdoje... Ilona prisiminė sykį net prašiusi vyro atvežti į ligoninę žvakę, nes iš gydytojų išgirdo, kad nieko nebegalima padaryti. „Dienos suskaičiuotos“, – pasakė Klaipėdoje.

Ilona dėkinga vyrui, kuris atvykęs ne žvakę atvežė, bet viltį. „Inga tikrai gyvens“, – tvirtai pareiškė. Jo žodžiai buvo pranašiški, tik praėjo dar keleri metai, kol mergaitė ėmė gyventi be kasdienės gydytojų ir artimųjų pagalbos.

Nebeveikia širdis – reikia transplantacijos

Ingai buvo diagnozuota išsiplėtusi kardiomiopatija. „Klaipėdos ligoninėje irgi tokia „gera“ gydytoja pasitaikė, kasryt atėjusi į palatą garsiai stebėjosi: „Jūs dar čia?“. Ten mums pasakė, kad jau viskas – niekuo nebegali padėti. Išvykom su visam namo. Mirti...“, – prisiminė Ilona.

Netekę vilties Kripai parsivežė dukrą į Šateikius. Nežinia, kaip viskas būtų pakrypę, jei ne vieną dieną mergaitės atėjusi aplankyti jos lietuvių kalbos mokytoja. Pedagogė sugalvojo, kad reikia kreiptis į TV laidą „SOS pagalba“. Atvyko žurnalistai, parodė Ingą per televiziją ir pajudėjo reikalai: mergaitė sulaukė kvietimo atvykti į Vilnių, į Santaros klinikas.

Ten profesorius Vytautas Sirvydis šateikiškei prijungė dirbtinį skilvelį, kuris suteikė vilties, bet ne ilgam. Netikėtai Inga paniro į komą. Pabudusi po 14 dienų nepažino artimųjų, prisileisdavo tik medikus. Prisidėjo kojų ir rankų kontraktūros, kad atgytų, kasdien reikėjo skausmingai „laužyti“ galūnes. Prie viso šito pasireiškė dar ir epilepsija bei inkstų nepakankamumas. Prisimindama tuos ilgus mėnesius klinikose Ilona pasakojo, kad jai nepalūžti padėjo tik tikėjimas.

Organų donorystė

O tada atėjo netikėta žinia apie atsiradusią donoro širdį. „Ir džiaugies, ir bijai, ir gaila to donoro, – pasakojo Inga. – Gulėdama reanimacijoje už stiklinės pertvaros pamačiau gulintį vaikiną, apsuptą daktarų. Pamenu, tada pagalvojau, kad kažkam dar blogiau negu man.“

Tik vėliau Kripai sužinojo, kad vaikino nepavyko išgelbėti. Buvo nukritęs nuo sūpynių tiesiai ant tvoros, jos strypas pervėrė jam plautį. Vaikino tėvai davė sutikimą dėl organų donorystės, taip Ingai sužibo mažytė viltis grįžti namo, į normalų gyvenimą.

Nors medikai neteikė jokių garantijų, transplantacija pavyko. Po širdies persodinimo operacijos dar dvejus metus Inga praleido ligoninėje, tik retkarčiais aplankydama namus. Mama turėjo atsisveikinti su darbu, nes širdis neleido palikti vaiko vieno ligoninėje.

Noras mokytis atvedė į Klaipėdą

Išbandymai nesibaigė net ir grįžus namo. Reikėjo itin saugotis infekcijų, todėl merginai buvo skirtas mokymas namie. Dabar juokdamasi Ilona prisimena, kad per tuos kelerius metus įgriso dukrai iki gyvo kaulo, nes visur kartu buvo, nepaleisdavo jos iš savo akių.

Kiek sustiprėjusi Inga įsitraukė į įvairias veiklas pas bibliotekininkę Margaritą Gedvilienę. Mergina neslepia, kad per tuos metus neteko visų draugų, išskyrus vieną pačią artimiausią – kaimynę. Apmaudu buvo ir dėl to, kad reikėjo pamiršti svajonę tapti krepšininke, bet užtat dabar žaidžia futbolą vaikščiojant ir ne taip seniai net dalyvavo šios sporto šakos varžybose Plungėje, kur su klaipėdiečių komanda pelnė pirmąją vietą.

Bet net ir gydama šateikiškė nesėdėjo sudėjusi rankų. Prisiminė kitus pomėgius, pavyzdžiui, piešimą. Perskaitė, kad Klaipėdoje veikia privati Adomo Brako dailės mokykla ir pareiškė tėvams, kad norėtų ten mokytis. Tėvams galvosūkis: kasdien važinėti į Klaipėdą – nesąmonė, išleisti dukrą vieną gyventi – irgi nei šis, nei tas, o čia mergina verkia, be galo nori vykti studijuoti, gyventi savarankiškai...

Inga pasiekė savo: išsinuomojo butuką netoli mokyklos. Pirmąją dieną atvyko su tėčiu, kuris labiausiai prieštaravo jos norui įsikurti Klaipėdoje, bet galų gale nusileido. „Tėtis atvežė ir sako – eik viena į tą mokyklą, jei rasi, kaip pareiti, tada galėsi likt, o jei paklysi – važiuosim namo. Ėjau virpėdama, pirmąsyk svetimam mieste, niekada viena niekur nebuvusi ir, žinoma, vakare išėjusi iš mokyklos paklydau, nuėjau per toli, bet atsekiau kelią ir laimingai sugrįžau. Tėtis pasakė, kad jau žadėjo eiti manęs ieškoti. Leido man vienai gyventi, bet mama tada kas valandą skambindavo, išgyveno, kad kas neatsitiktų, primindavo, kad vaistus išgerti reikia, bijojo dėl manęs.“

Meilė, meditacija, delfinai ir vegetarizmas

Dabar jau ramiau miega Ilona ir Inga nebepyksta ant jos už tą kontrolę. Jauna moteris turi nuostabų žmogų, kuris dabar ja rūpinasi – vyrą Silvestrą. Prisimena pirmą pasimatymą: „Taip jaudinausi, visa virpėjau eidama į pasimatymą kavinėje. Susitikome ir jaučiu, kad tuoj prasidės priepuolis. Akyse mirga, reikia gerti vaistų. Pasisakiau, kad man yra blogai ir gersiu vaistus, nuo kurių – irgi nieko gero, miego norėsis. Vėliau Silvestras juokėsi, kad tada pats su savim kalbėjosi, o aš kone miegojau sėdėdama.“

Neatbaidė epilepsija jauno, rūpestingo, tikru ramsčiu jai tapusio vyruko, pamilo stipriai vienas kitą ir dabar džiaugiasi bendru gyvenimu. Inga sako, kad Silvestrą jai Dievas atsiuntė už visas patirtas kančias. Vyro paskatinta ėmė kartu su juo medituoti ir dėl to dabar jaučiasi daug stipresnė ir fiziškai, ir psichologiškai.

Sykį pamatęs skelbimą, kad į terapiją su delfinais kviečiami sergantys epilepsija ir kitomis ligomis, Silvestras užpildė paraišką, o Inga netrukus sulaukė skambučio ir kvietimo į delfinariumą. Mergina prisiminė, kad pirmoji pažintis su delfinais buvo gąsdinanti, tačiau jau po antro susitikimo krykštavo iš laimės kaip mažas vaikas.

Ėmusi gyventi santuokoje, su vyru nusprendė visiškai atsisakyti mėsos. „Tėvai kaime, aišku, sunerimo, bet jiems pasakiau, kad jei bus blogi kraujo tyrimai, imsiu valgyti tą mėsą. O tyrimai buvo puikūs, net daktarai stebėjosi, kaip taip gali būti. Ar tikrai tai Ingos tyrimai? – klausė laboratorijoj... Ir liepė atvykt tik už pusmečio. Mama negalėjo patikėti.“

Dar vienas išbandymas – darbas

Negali Inga ramiai sau gyventi, sugalvojo, kad nori dirbti. Netikėjo, kad kas priimtų su pirmos grupės invalidumu, bet sesers paskatinta nutarė pabandyti. Pirmoji darbovietė buvo IKI Klaipėdoje, kur buvo paskirta sverti mėsos produktus. Sunku buvo, ir ne tiek dėl fizinio krūvio, kiek dėl aplinkinių požiūrio, abejingumo. Atsinaujino nerimo ir epilepsijos priepuoliai. „Neištvėriau, išėjau iš ten. Kitą dieną, kai atnešiau darbo drabužius, bendradarbė klausė, kodėl nedirbu? Matė, kad mane išveža greitoji, bet užuojautos jokios nebuvo. Niekas net nežinojo, kuri mano spintelė, kai mama atvyko mano daiktų.“

Nors pirmas bandymas nebuvo sėkmingas, mergina nutarė nenuleisti rankų. Antro darbo ieškojo jau atsakingiau, atsižvelgdama į savo galimybes. Buvo pakviestas valyti parduotuvių patalpas ir dabar džiaugiasi ne tik užsidirbanti, bet ir draugę Faustą atradusi, su kuria kartu žaidžia futbolą vaikštant ir lanko sporto klubą bei baseiną.

Sportiška moteris vyrui pasiūlė nusipirkti dviračius ir laisvalaikiu apvažinėjo visus kaimelius aplink Klaipėdą, o kai numynė į Palangą, net mama pašiurpo – žadėjo lėkti su mašina parvežti. O Inga džiaugėsi įveikusi tokį atstumą ir didžiavosi savimi, sako, nuostabus jausmas, kai nugali save, abejones ir pasieki tikslą. Kitą kartą iš Šateikių mynė į Platelius, atsivežę dviračius traukiniu. Žinoma, nesusilaikė ir mamą pagąsdino pasakiusi, kad atmynė nuo Klaipėdos... Mėgsta dabar Inga humorą, kai bėdos praeity.

Džiaugiasi be darbo ir sporto radusi ir daugiau veiklų. Norėdama padėti kitiems ėmė savanoriauti „Maisto banke“. Be to, su drauge Fausta dalyvauja dviejų neįgaliųjų klubų veikloje. Kartą nuvykusi į sporto salę ir pamačiusi žmones be kojų pasijuto esanti sveika, buvo net nepatogu. Priprasi, sakė Fausta. Ir tikrai greitai pasijuto sava, patinka organizuojamos ekskursijos, gali nemokami pasižiūrėti „Neptūno“ varžybas, du kartus per savaitę nueiti į baseiną. Jau ir nebespėja visur, tiek atsirado jos gyvenime įvairių veiklų.

„Dabar jau esu rami, sveika, noriu gyventi, mylėti, visur eiti, bet buvo gyvenime etapų, kai abejojau savimi, nebeturėjau tikėjimo. Tada močiutė patarė nueiti pas kunigą pasikalbėti. Nuostabus dvasininkas Gediminas Norvilas labai man padėjo. Paprastais pavyzdžiais parodė kelią gyventi,“ – susigraudino Inga, prisiminusi klebono patarimus ir žodžius. Lankė ji tada bažnyčią, skaitė dovanotą jo maldaknygę ir jautė, kaip rimsta jos širdis.

O atsisveikindama mergina pridūrė: „Esu optimistė, valdau mintis, mažai sapnuoju, jokių košmarų nebėra. Gyvenimas toks gražus – norėčiau, kad visi suprastų tai. Mėgaukimės juo.“