Pokalbis apie aktualiausius iššūkius: kaip ateityje gali kisti visuomenės požiūris į medikus ir savo sveikatą, kaip keisis medikų ir jų vadovybės požiūris į mobingą, ar 2050-aisis Lietuvos rajonuose dar galėsime lankytis ligoninėse?
– Esate vienas iš Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ bendrakūrėjų. Ką Jums asmeniškai reiškia šis projektas? Ar ir kodėl svarbu prognozuoti ateitį?
– Neturėdami krypties, nežinome, kur einame. Vizija nustato šalies vystymosi kryptį. Vizija padeda apibrėžti švietimo, socialinės, sveikatos apsaugos, saugumo, ekonominės plėtros kriterijus. Jei šalis neturės ilgalaikės strateginės vizijos, ji nežinos, kokie jos prioritetai ir kaip jų siekti.
Todėl šalies vadovybė, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, privalo sukurti aiškią ir ilgalaikę viziją. Ir ne tik sukurti, bet ir stengtis ją įgyvendinti, kad ji tarnautų Lietuvos žmonių interesams.
– Ką atsakytumėte skeptikams, kurie ragina pirmiausia spręsti artimiausio dešimtmečio iššūkius? Kiek tolimos ateities prognozės dėl sveikatos apsaugos sistemos gali būti tikslios? Kodėl rūpintis tolima ateitimi Lietuvoje dar yra laikoma prabanga?
– Šalims reikia planuoti ilgalaikį laikotarpį, nes mūsų kartos veiksmai turės įtakos būsimų kartų gyvenimo kokybei. Juk rytoj mūsų vaikai gyvens su mūsų šiandieninio sprendimo ir veiksmų pasekmėmis. Kviesčiau galvoti ne tik apie dabartinę, bet ir būsimą visų šalyje gyvenančių ir gyvensiančių kartų gerovę.
– Savo Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos tyrime pagal turimus duomenis prognozuojate, kaip po beveik 30 metų nuo dabar gali keistis Lietuvos sveikatos apsaugos sistema, o kartu su ja – ir gyventojų sveikatos būklė. O kaip vertinate Lietuvos žmonių supratimą apie sveikatą, rūpinimąsi savimi šiais laikais, 2023 m.?
– Mūsų visuomenė labai įvairialypė. Labai skirtingas ir įvairių socialinių, demografinių grupių požiūris į sveikatą. Turime pripažinti, kad esminis sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo vaidmuo tenka patiems Lietuvos žmonėms.
Pastebime, kad sveikatos raštingumas palyginti su kitomis ES šalimis, yra gana žemas. Jį būtina auginti – kuriant informacinį atsparumą, ugdant gebėjimą kritiškai mąstyti bei vertinti gaunamą informaciją.
– Prieš žvelgdami apie 30 metų į priekį, pažvelkime į tai, kas buvo maždaug prieš 30 metų. Ar Lietuvos visuomenė padarė didelę pažangą sveikatos sektoriuje nuo nepriklausomybės? Ką puikiai įsisavinome, o ką visgi galėjome padaryti dar geriau, ko mums dar trūksta?
– Pažanga per nepriklausomybės 30 metų yra milžiniška. Pasikeitė sveikatos priežiūros paslaugų struktūra, kokybė, įdiegta tiek daug technologijų, apie ką tais laikais nebuvo įmanoma net svajoti. Sovietmečiu vyravęs paternalistinis požiūris vis labiau užleidžia vietą mediko ir paciento bendradarbiavimui, taip pat jau teisiškai sureguliuoti pacientų autonomijos klausimai.
O ką galima padaryti geriau? Sistemos viduje vis dar išlieka daug biurokratijos ir painiavos, matome neoptimalius paslaugų finansavimo modelius, socialinė ir sveikatos apsaugos sistemos veikia atskirai. Kelia neriamą tai, kad ryškėja kvalifikuotų medikų trūkumas ne tik nuo didžiųjų miestų nutolusiuose regionuose, bet ir sostinėje.
– Vykdėte tyrimus, kryptingai domėjotės užsienio gerosiomis patirtimis. Taip nubrėžėte pagrindines strategines ambicijas Lietuvai: kaip idealiu atveju atrodytų valstybės sveikatos apsaugos sistema po trijų dešimtmečių. Kokie šie tikslai?
– Labai sunku „nupiešti“ idealią sveikatos apsaugos sistemą, tačiau turbūt tai atrodytų taip: pirmiausia, Vyriausybė, privatus sektorius ir piliečių bendruomenės glaudžiai bendradarbiauja kurdami sprendimus, gerinančius gyvenimo kokybę, sveikatinimo galimybes ir garantuojančius veiksmingą sveikatos priežiūrą.
Antra, piliečių dalyvavimas numatomas visame sveikatos politikos formavimo procese.
Trečia, pakankamos pajamos visiems Lietuvos piliečiams užtikrina orias gyvenimo sąlygas, o valstybės politika skatina žmones pačius geriau rūpintis savo sveikata. Taip pat tokia nacionalinė politika sudaro sąlygas ir galimybes per neformalius bendruomenių tinklus ir bendruomenės narių įsitraukimą rūpintis vieniems kitais. Ir, žinoma, toliau kuriame ir priimame technologinę pažangą, kuri reikšmingai prisideda prie visuomenės sveikatos gerinimo.
– O nuo ko turėtume pradėti pirmiausia – kokie yra Lietuvos prioritetai, didžiausi iššūkiai?
– Dėl to, kokių veiksmų reikia imtis Lietuvai, daug nesutarimo tarp įvairių lyderių nėra. Pirmiausia, tai valstybės politika, skatinanti sveiką gyvenseną. Būtini šios politikos elementai yra šie: mokestinis, teisinis reguliavimas bei komunikacijos strategija. Antra, mūsų valstybei reikalingas tikslingesnis sveikatos raštingumo ugdymas. Trečia, privalome stiprinti visuomenės ir valstybės institucijų atsparumą, taip iš anksto pasirengti įvairioms negandoms: pandemijoms, ekstremaliosioms situacijoms, klimato kaitai ir galiausiai – dezinformacijai. Ketvirta, Lietuvai svarbu turėti itin efektyvią sveikatos apsaugos sistemą. Tačiau tam būtinas kvalifikuotas personalas, optimalus sveikatos paslaugų tinklas ir, žinoma, jo optimalus valdymas, efektyvus – ne tik didesnis – finansavimas. Penkta Lietuvos veiksmų kryptis būtų personalizuotos medicinos ir apskritai medicinos technologijų vystymas. Ir šeštoji mūsų veiksmų kryptis, kurią vis atidėliojame, – tai socialinės ir sveikatos sistemos integracija.
– Susiduriame su liūdna statistika: kone kiekvienas Lietuvos gyventojas pažįsta ar savo šeimoje turi žmonių, kurie sau atėmė gyvybę. Kaip manote, kodėl Lietuvos savižudybių lygmuo išlieka didžiausias tarp ES šalių? Ką turėtume keisti, ar galėtume pokyčius daryti ir savo asmeninėje aplinkoje?
– Geriau galėtų pakomentuoti kolegos psichiatrai, tačiau manau, kad tokius skaičius lemia labai daug priežasčių: tai ir psichinės sveikatos problemos (pavyzdžiui, nediagnozuota ir negydoma depresija), prasta Lietuvos žmonių fizinė sveikata, toksiški darbo santykiai, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, artimųjų netektys, vienišumas, finansinės problemos, savižudybės artimoje aplinkoje, savarankiškumo praradimas ar baimė tapti neveiksniam (pavyzdžiui, Lietuvoje daugybė žmonių perserga miokardo infarktu ir insultu, o po to įgyja negalią) ir galiausiai – nepakankamai pasiekiama efektyvi psichikos sveikatos priežiūra.
Žinoma, specialistų trūkumas yra itin svarbi problema. Nepakankamą gydytojų psichiatrų skaičių šiuo metu laipsniškai kompensuojame jaunais specialistais – džiugu, kad susidomėjimas psichikos ligomis tarp jaunų gydytojų didžiulis. Be abejonės, psichologų trūkumas viešajame sektoriuje išlieka. Tam būtinas ir tinkamas psichikos sveikatos priežiūros finansavimas.
Galime tikrai daug padaryti, jeigu šių problemų nepaliksime vien Sveikatos apsaugos ministerijai ir gydytojams, o sujungsime visų institucijų ir visuomenės pastangas. Juk veikimo kryptis aiški, kaip kalbėjome prieš tai, – visuomenės sveikatos raštingumo ugdymas, visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros sąveika bei plėtra, sveikatos integracija su socialinės apsaugos sistema.
– Pakalbėkime apie sveikatos įstaigų personalo emocinę savijautą. Kokius žingsnius Lietuva turėtų žengti, kad efektyviau kovotų su medicinos darbuotojų mobingu?
– Pirmiausia medikų mobingo klausimą aktyviausiai kėlė medikų nevyriausybinės organizacijos: Jaunųjų medikų asociacija, Lietuvos medikų sąjūdis, gydymo įstaigų profesinės sąjungos bei gydymo įstaigų medikų bendruomenės. Mobingo problemas sveikatos apsaugos sistemoje sistemiškai bando spręsti jau antra Vyriausybė.
Manau, kad situacija yra pajudėjusi iš mirties taško: vyksta klausymai Seime, priimami sprendimai. Ateityje viskas priklausys nuo šalies raidos ir mūsų visų susitelkimo bei gebėjimo saugoti asmens laisves, puoselėti darbuotojų ir darbdavių abipusę pagarbą ir bendradarbiavimą.
Be abejonės, mobingo problema glaudžiai susijusi su darbuotojų perdegimu. Ne veltui tai aršiausiai pasireiškė didelėse, Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžiose gydymo įstaigose, kur milžiniški pacientų srautai. Darbo apimčių reguliavimas, pacientų apsilankymams skiriamas laikas, medikų darbo ir poilsio laikas – visa tai yra temos, kurios bus aktualios dar labai ilgai.
– Nors savižudybių skaičius šalyje mažėja nepakankamai sparčiai, Lietuvoje pastebime kitų teigiamų pokyčių: net greičiau, nei siekta, mažėja socialinė atskirtis, krenta suvartojamo alkoholio kiekis. Kas, Jūsų nuomone, lėmė šiuos sėkmingus rodiklius, kaip turėtume rūpintis šiomis sritimis ateityje?
– Tai, kad Lietuva yra Europos Sąjungos (ES) narė, t. y. esame vienoje stipriausių pasaulio ekonominių ir politinių sąjungų, didžiąja dalimi lemia palankią mūsų šalies socialinę ir ekonominę raidą.
Visgi labai svarbu, kokius namų darbus padarome mes patys. Sveikatos apsaugos finansavimas ir reformos šioje srityje atsilieka, be to, dėl migracijos į kitas ES šalis netenkame kvalifikuotų specialistų, pavyzdžiui, gydytojų ir ypač – slaugytojų. O priklausomybių srityje situacija labai sudėtinga: įprastas cigaretes išstūmė elektroninės, auga jaunų žmonių piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis. Veikti tikrai yra ką.
– Kokių mūsų šalyje numatoma modernių demencijos, onkologinių, kitų ligų gydymo, pristabdymo metodų, vaistų? Ar jie taps vis prieinamesni visuomenei?
– Iš tiesų, labai daug modernių technologijų ir tendencijų jau pasiekia ir dar ateityje pasieks Lietuvą.
Tai – regeneracinė medicina ir audinių inžinerija, kardiogenetiniai tyrimai (angl. Cardiogenomics), dirbtiniu intelektu pagrįsti vaistų atradimai (angl. AI-enabled drug discovery), naujos vėžio diagnostikos technologijos, pavienių ir daugybinių biožymenų didžiųjų duomenų (angl. Big Data) žemėlapiai, vėžio, sudėtingų ir retų genetinių ligų gydymas, terapijos RNR pagrindu, ląstelių ir genų terapija bei kitos modernios technologijos.
– Tiek Europos, tiek Lietuvos visuomenė neišvengs senėjimo. Ką tai reiškia mūsų sveikatos apsaugos sistemai?
– Senatvė neišvengiamai reiškia ir didesnę ligų riziką. Esant vyresnio amžiaus, reikšmingai išauga sergamumas kraujotakos sistemos, endokrininėmis, mitybos ir medžiagų apykaitos, jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligomis. Vyresniame amžiuje padidėja ir onkologinių ligų rizika. Didžiausias sergamumas onkologinėmis ligomis fiksuojamas būtent 65–80 metų moterų grupėje ir 70–85 metų vyrų grupėje.
Taip pat pastebėta, kad su amžiumi didėja dauginių susirgimų – kai sergama ne viena, o keliomis skirtingomis lėtinėmis ligomis. Lietuvoje iki 98 proc. vyresnio amžiaus žmonių turi daugiau nei vieną lėtinę ligą. Tai svarbus veiksnys, kuris ateityje gali lemti sveikatos apsaugos sistemos perdegimą.
– Kaip tuomet mūsų sveikatos sistema prisitaikys – ar turėtų atsirasti daugiau struktūrų, kurios rūpintųsi oria žmonių senatve?
– Modernios technologijos, dirbtinis intelektas, augantis sveikatos raštingumas iš dalies saugos nuo tokio sveikatos apsaugos sistemos perdegimo, tačiau didesnis dėmesys bendruomenėms – tiesiog neišvengiamas. Būtina sudaryti sąlygas Lietuvos žmonėms sveikai gyventi savo bendruomenėje, skatinti aktyvų laisvalaikį, pažeidžiamų visuomenės grupių (pavyzdžiui, žmonių su negalia) socializaciją.
Ar tam reikės papildomų struktūrų, sunku pasakyti. Mano nuomone, ypatingą vertę turi pačių bendruomenių iniciatyvos: jas reikia palaikyti, skatinti pačių bendruomenių aktyvumą ir apsaugoti nuo biurokratijos.
– Duomenys rodo, kad 2000–2019 m. tikėtina viso gyvenimo trukmė Lietuvoje pailgėjo daugiau kaip ketveriais metais – nuo 72,1 metų iki 76,5 metų. Kas tai lėmė, ar galime tikėtis dar ilgesnės vidutinės gyvenimo trukmės ateityje?
– Kaip ir visame pasaulyje, mažėjantį mirtingumą ir ilgėjančią gyvenimo trukmę lemia gerėjančios gyvenimo sąlygos, sveikesnė darbo aplinka, medicinos pažanga, sveikesnis gyvenimo būdas.
Geros naujienos: prognozuojama, kad per ateinančius 27 metus Lietuvos gyventojų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė pailgės apie 5 metus – 2050 m. sieks 81 metus.
– Ar sveikatos apsaugos sistemos skaidrumo problema vis dar aktuali Lietuvai? Nuo pat 1990 m. matome akivaizdžią pažangą didinant sąmoningumą visuomenėje ir medikų bendruomenėje. Tačiau galbūt vis dar yra erdvės tobulėti? Kokias vertybes matote tarp naujosios medikų kartos atstovų?
– Taip, ši tema aktuali – su tokiomis problemomis susiduria daugelis pasaulio šalių ir tai susiję su įvairiais valstybės gyvenimo aspektais. Net ES šiuo požiūriu nėra vienalytė. Skandinavijos šalių, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų sistemos skaidresnės, nes ten skaidrumo tradicijos apima ištisus šimtmečius. Posovietinės šalys ir Pietų Europa – vis dar tranzitinės būsenos.
Pokyčiams reikia laiko. Pastebiu jaunosios kartos norą ir pasiryžimą išsivaduoti iš blogų tradicijų ir kurti skaidresnę Lietuvą.
– Kaip manote, ar numatoma pokyčių eutanazijos klausimu? Keturiuose galimuose Lietuvos ateities scenarijuose svarstoma šio klausimo raida Lietuvoje. Ar, Jūsų nuomone, realu 2050 m. matyti pozityviai eutanazijos klausimu nusiteikusią visuomenę?
– Eutanazija yra visuomenės vertybių klausimas. Pirmiausia, čia egzistuoja dvi nesutaikomos stovyklos: laisvo apsisprendimo ir gyvybės apsaugos šalininkų. Vargu ar greitai šia tema rasime bendrą sutarimą.
Pavyzdžiui, man, kaip krikščioniui, eutanazija yra nepriimtina. Mes ką tik kalbėjome apie savižudybės problemą. Atrodytų, tai irgi asmens apsisprendimo reikalas, bet mes, kaip visuomenė, jaučiame atsakomybę už kitus žmones ir bandome padėti išsaugoti gyvybes.
Kita vertus, dėl nepagydomų ligų kenčiantys žmonės turi teisę jiems likusį laiką praleisti oriai, artimųjų apsuptyje, nesikankindami skausmuose. Ir tai yra sveikatos apsaugos sistemos paskirtis.
– Vaisingumo, dirbtinio apvaisinimo klausimai taip pat kelia diskusijų šiuolaikinėje Lietuvoje. Kokių šios srities naujienų sulauksime artimiausiais dešimtmečiais? Kodėl šis klausimas Lietuvoje dažnai taip jautriai priimamas?
– Šis klausimas yra labai sudėtingas, nes jame persipina šalies demografinės problemos, moters teisė susilaukti vaikų ir gyvybės apsaugos temos. Ten, kur technologijos gali padėti, jos padės dar daugiau negu dabar. Tačiau, kaip minėjau kalbėdamas apie eutanaziją, vertybių klausimai yra labai jautrūs šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse. Tad būtinas konsensusas, kad skirtingos pusės pasiektų kompromisų.
Visgi žmonija negali remtis vien technologijomis. Technologijos mums padės išspręsti daug kasdieninių dalykų, išgydyti nepagydomas ligas, tačiau jos niekada neatsakys – o kas yra gyvybė? Tai visuomenės sutarimo sritis. Ir tik tos visuomenės, kurios sugeba rasti sprendimus vertybių klausimu, yra tvarios. Todėl Lietuvos laukia daug iššūkių ir po 2050 metų.
– Savo studijoje nurodote veiksnius, kurie lemtų tolesnę Lietuvos sveikatos apsaugos sektoriaus sėkmę. Tad kokios konkrečios sąlygos padėtų pritraukti kompetentingą personalą į Lietuvos sveikatos įstaigas net ir rajonuose? Kaip išlaikyti į užsienį dirbti išvykstančius jaunus specialistus?
– Negalime išspręsti medikų trūkumo regionuose neturėdami aiškios ilgalaikės regionų ekonominės socialinės ir švietimo politikos. Jeigu į kažkurį regioną žiūrime kaip į „užsiliepsnojusį“ ir palaipsniui „užgesiantį“, tai ir medikų komandiruotė į tokį regioną primena ugniagesio kelionę į degantį namą, kai pagrindinė užduotis – iš ugnies išgelbėti kuo daugiau žmonių ir tuomet tiesiog važiuoti namo.
Tačiau jeigu matome platesnę regiono perspektyvą, rūpinsimės, kad jame ne tik funkcionuotų sveikatos apsaugos sistema, bet ir kad žmonės turėtų darbo, vyktų kultūrinis gyvenimas, dirbtų geriausi mokytojai.
Todėl mano rekomendacija labai paprasta – būti sąžiningiems ir sau atsakyti, ko siekiame. Mano asmenine nuomone, privalome siekti visos šalies klestėjimo, o ne tik dviejų miestų.
– Kaip vertinate medicinos personalo ir pacientų ryšį? Šiuo metu medicinos studentai jau turi paskaitų apie komunikaciją su pacientais. Ar pastebite, kad abipusė pagarba tarp pacientų ir medicinos personalo nepriklausomoje Lietuvoje auga?
– Taip, bendravimo kultūra laipsniškai gerėja. Negyvename izoliuoti, žmonės mato ir vertina patirtį kaimyninėse, labiau ekonomiškai pažengusiose šalyse.
Manau, kad tai – tik laiko klausimas. Svarbiausia yra palaikymas ir sisteminės pastangos.
– Kokie būtų Jūsų palinkėjimai Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, medikams, pacientams? Ko linkite 2050-ųjų Lietuvai?
– Išlikti nepriklausoma ir demokratine šalimi, kurios visuomenė randa sutarimą sunkiausiais klausimais. Tuomet viską įmanoma įveikti.
Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt.
Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis.
