Kitokia atmosfera
Ji šiek tiek skiriasi nuo tų slaugos ligoninių, kurios išnyra prieš akis, išgirdus pavadinimą. Čia beveik nejusti tokioms įstaigoms būdingo šlapimo ir medikamentų tvaiko. Paklausta, kaip pavyko tai užtikrinti, ligoninės direktorė Kristina Judinė šypteli, kad padeda gera ventiliacija ir atidus personalas, skubantis pakeisti sauskelnes ar patalynę, jei tik prireikia.
„Laba diena“, – džiaugiasi senukai, išvydę svečius. Tiesa, yra ir tokių, kurie, pamatę svetimus, suirzta, arba tokių, kuriems jau niekas nebesvarbu.
Vienoje patalpoje būrys senolių sėdi aplink stalą. Ant jo dega žvakė. Moteris jiems skaito šventraštį.
K. Judinė paaiškina, kad dabar – Šiluvos atlaidai, tad nors taip neakivaizdžiai norintys seneliai gali juose sudalyvauti.
Čia daug dėmesio skiriama ne tik kūno, bet ir sielos ramybei. Yra net sielovadininkų – patyrusių dvasinių specialistų, įgijusių tam būtiną išsilavinimą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Jiems talkina muzikos terapeutė, savanoriai, yra netgi linksma klounė linksminanti senelius. Tądien, kai lankėmės Trakuose, ji buvo sunkiausiai senatvinės demencijos paliestų žmonių skyriuje – žaismingai mėtė jiems kamuoliuką, o šie smagiai jį atmušinėjo. Tai – irgi terapija: leisti žmonėms užsiimti smagia veikla.
Yra ligoninėje ir jauki koplyčia, kurioje kas savaitę aukojamos šventos Mišios, suteikiami sakramentai. Čia lankosi ir katalikų, ir pravoslavų dvasininkai. Tačiau, pasak direktorės, prie tikėjimo ar religinės konfesijos čia neprisirišama. Prireikus galima pakviesti bet kurio tikėjimo dvasininką.
Sielovadininkų tikslas yra padėti atrasti žmonėms nusiraminimą. Kartą į slaugos ligoninę atvežtas žmogus iš streso, kad dabar liks čia, net nustojo valgyti. Nepadėjo nei artimųjų, nei personalo įkalbinėjimai. Tačiau po bendravimo su sielovadininke žmogus nurimo ir apetitas grįžo.
Viena ligoninės patalpa gardžiai dvelkia levandomis. Čia skamba gyva gitaros muzika, akvariume ramiai plaukioja žuvelės, o aplinkui stalus suėdę senjorai į mažyčius maišelius pakuoja levandas, kurių kvapas nuteikia raminančiai.
Iš pastalės išlenda ir žavus tingiai besirąžantis baltas šuo. Tai – terapinis globos namų augintinis Spaikas, įpratęs kiekvieną sutikti draugiškai, lyg jis būtų šeimininkas.
Stebiu aplinką, švelniai su slaugos ligoninės gyventojais besielgiančius darbuotojus ir susimąstau: kaip prasminga rūpintis kitu, kuris savimi pasirūpinti dėl senatvės, fizinių ar pažintinių ligų jau nebegali.
Šioje ligoninėje slaugomi trijų tipų pacientai. Vieni yra somatiniai ligoniai, turintys įvairias ligas, bet neturintys kognityvinių sutrikimų. Kita grupė yra turintys kognityvinių sutrikimų, kurių didžiausią dalį sudaro sergantieji Alzheimerio liga. Taip pat yra paliatyvūs ligoniai.
K. Judinė pasakoja, kad šioje ligoninėje į slaugą žiūrima kitaip. Čia laikomasi švediško požiūrio, kur vieni svarbiausių žmonių yra daugiausiai su slaugomais žmonėmis (švedai jų net nevadina pacientais, vadina svečiais) praleidžiantys slaugytojų padėjėjai. Viskam vadovauja ne gydytojai, o bendrosios praktikos slaugytojai.
Šiek tiek apie tai, kaip atrodo senolių slauga Švedijoje portalui „Delfi“ pasakojo šioje ligoninėje sutikta Švedijos karalienės Silvijos įsteigto fondo tarptautinių ryšių vadovė, slaugos ekspertė Ulrika Graner, su kuria daugiausia kalbėjomės apie Alzheimerio ligą. Šį pasakojimą rasite čia.
Su K. Judine pasikalbėjome, kodėl ir kaip švediškas požiūris diegiamas „Addere Care“ ligoninėje.
Siekia keisti požiūrį į slaugą
„Ši ligoninė nėra pirmasis mūsų kūdikis. Mes esame ir „Gemma“ steigėjai, nors šiuo metu nebe mes prižiūrime.
Iš pradžių buvo pasamdyti švedų vadovai, kad įdiegtų švedišką vadybos sistemą, kuri užtikrina, kokia bus paslauga.
„Švediška sistema skiriasi nuo lietuviškos tuo, kad slauga orientuota į pacientą, o Lietuvoje visose srityse taikoma funkcinė medicina. Pirma mintis buvo susigrąžinti lietuvius slaugytojus, dirbusius Švedijoje ir taip gauti labai greitai gerą paslaugą su švediškais vadovais. Bet susigrąžinti tiek lietuvių, kiek mums reikia personalo, yra sunku. Nors turime susigrąžintų žmonių, kurie puikiai dirba, to nepakanka. Tad turėjome samdyti žmonės iš esančios sistemos.
Čia susidūrėme su didžiausiu iššūkiu – požiūrio, darbo įpročių ir papročių keitimu. Pagal mūsų sistemą slaugytojai turi gebėti patys priimti sprendimą čia ir dabar, nelaukti, kol kažkas ką nors pasakys, nes nuo to priklauso, kaip jausis pacientas. Pvz., jeigu jam skauda, slaugytoja turi sugalvoti duoti vaistų. Tad įmonė turi turėti protokolus, kad tai būtų saugu, kad nereikėtų ieškoti gydytojų ir tartis, kaip duoti vaistus nuo skausmo, kadangi tai yra ilgalaikės būklės ir nieko naujo nėra.
Mes labai daug konsultavomės su švedais dėl to, kiek galime suteikti laisvės, kokius sprendimus čia dirbantys žmonės gali priimti, nes svarbiausia, aišku, yra medicininis saugumas. Bet žmonėms, kurie yra slaugomi, svarbu ir tai, kad į juos kreiptų dėmesį ir atlieptų jų poreikius čia ir dabar“, – neabejojo pašnekovė.
Taigi, kuo ypatingas švediškas požiūris į slaugą?
„Švediška vadyba turi įvairias priemones, pvz., turi būti ruošiamas dviejų savaičių slaugos planas konkrečiam žmogui, kurį rengia grupė darbuotojų, dirbančių su juo. Jie turi daryti savotišką konsiliumą, spręsti, ką daryti, kad paciento būklė esamomis aplinkybėmis būtų kuo geresnė. Tai nėra gydymas, bet sustiprinimas to, kas dar veikia: jeigu žmogus dar gali sėdėti, reikia, kad kuo ilgiau jis sėdėtų, jeigu kažkuo domisi, reikia tuo pasinaudoti, dirbti su juo ir piešti, dainuoti, tai palaikyti, stiprinti ir motyvuoti, kad tai išliktų.
Vaistai, lašinės, injekcijos, perrišimai, higieninė dalis, sauskelnės, maistas, gera lova yra savaime suprantama. Mums svarbu, kad žmogus jaustųsi įgavęs naujas akis, rankas, kad juo čia rūpinasi ir jis gali gerokai komfortiškesnį gyvenimą gyventi. Turime atvejų, kai ir pastatėme kažką ant kojų, ir kažkam suteikėme galimybės, kažkas atrado save.
Slaugos planas yra įrankis iš vadybinės pusės tai daryti. Būtinas ir žmogaus svarbos supratimas, nes funkcinė medicina patraukia žmogų į šoną: yra ligos kodas, ligonis ir finansavimas. O paciento centrinė medicina pacientą iškelia virš visko. Tam mes įdiegėme sielovadą, kuri yra ne vien tik religinis dalykas. Sielovadininkai yra specialiai paruošti žmonės, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, didelę psichologinių žinių patirtį ir jie yra tokie pat pas mus svarbūs, kaip slaugytojai ir gydytojai. Tik magistro išsilavinimą turintys žmonės gali studijuoti sielovadą, nes lendi į žmogaus vidinį pasaulį ir turi turėti labai subtilų priėjimą ir profesionalumą.
Prie sielovados yra prijungta renginių terapija. Turime net ir specialiai paruoštą šunį, kuris daug džiaugsmo atneša seneliams, turime muzikos terapiją, dailės terapiją, vasarą kieme darėme rankų dirbinius. Mes per mokslą norime ieškoti kokybinio pokyčio“, – teigė K. Judinė.
Apmokys slaugytojų padėjėjus
„Mes esame jų partneriai ir dabar būsime pirmoji įstaiga, kuri bus sertifikuota „Silviahemmet“ (Švedijos nevyriausybinio fondo, kuris skleidžia žinias apie pažintinius sutrikimus, – aut. past.) sertifikatu darbui su žmonėmis, turinčiais demenciją. Tai yra daug praktinių detalių, kurias reikia taikyti – nuo to, kokią paskutinę spalvą mato žmogus, sergantis demencija, iki to, kaip jis reaguoja į savo atvaizdą veidrodyje ir ką su tuo daryti.
Dirbdami su švedais nusprendėme sertifikuotis ir ateityje tapsime jų atstovais bei sertifikuosime kitus slaugytojus ar ligonines, kurie norės. Ketiname plėsti žinias apie demenciją.
Kartu, matydami tokių žmonių paruošimo poreikį, atidarome slaugytojų padėjėjų mokyklą. Pradedame nuo žemiausios grandies, nes neturime ambicijų daryti universitetą, bet turime gamybinę bazę ir juos ruošiame tokius, kurie bus pritaikyti dirbti slaugoje ir ilgalaikėje priežiūroje“, – pasakojo direktorė.
Ji teigė, kad slaugytojų padėjai atspindi tai, kokia ligoninėje yra paslaugų kokybė, tad jie atsirenkami ypatingai kruopščiai.
„Slaugytojų padėjėjai visą laiką leidžia prie ligonio, yra jo kojos, rankos. Jie yra pirmasis informacijos šaltinis medicinos personalui, jeigu pastebi pokytį, kas negerai.
Žmones reikia specialiai apmokyti taip dirbti. Bemokydami juos nusprendėme, kad reikia sisteminio mokymo, paruošti normalias programas, bendradarbiaujant su „Silviahemmet“, kurie turi ir slaugytojų universitetą, kur yra ir magistro programos. Jie ruošia ir slaugytojus, ir jų padėjėjus. Labai norėtume, kad nuo sausio 1 dienos galėtume pradėti apmokyti pirmą grupę“, – kalbėjo K. Judinė.
Svarbiausi, nes pastebi pokytį
„Tai priklauso ir nuo vadovybės. Mes manome, kad didžioji dalis mūsų slaugytojų dabar jau dirba švediškai. Kuo daugiau žmogus turi priimti savarankiškų sprendimų, tuo labiau turi savimi pasitikėti. Vadinasi, reikia nuolat investuoti į kursus: tiek medicininius, tiek į bendrus darbo organizavimo. Tai mes nuolat darome. Be to, atsirenkame žmonės.
Taip pat mes darome komandinį mokymą, nes pagal mūsų hierarchiją yra gydytojas, po jo – išplėstinės praktikos slaugytojai, kuriuos irgi pradėjo ruošti Lietuvoje, kas yra labai gerai, nes tokie specialistai gali pakeisti 90 proc. gydytojo darbo. Slauga ir gydymas yra skirtingi dalykai. Gydytojui nelabai ir įdomus visas slaugos procesas, o slaugytojams tai yra jų profesija. Išplėstinės praktikos slaugytojai apskritai yra slaugos profesionalai, suprantantys visą slaugos procesą, kartu labai gerai žinantys apie ligas, gydymą, ko laukti ir kaip reaguoti. Gerai ir tai, kad išplėstinės praktikos slaugytojai dirba komandoje su slaugytojais – profesionalais iš tos pačios srities, kuriuos domina tie patys dalykai.
Mes diegiame požiūrį, kad svarbiausi žmonės yra padėjėjai, kurie pirmi turi pamatyti, kad kažkas yra ne taip. Ir visos problemos paprastai kyla ne dėl to, kad gydytojas kažko nežino, ne dėl to, kad slaugytoja blogą lašinę pastatė, o dėl to, kad padėjėjas nepastebėjo pokyčio, arba abejingai pasižiūrėjo į pastebėtą pokytį. Abejingumas slaugos procese yra pati didžiausia yda. Todėl, ruošiant padėjėjus, labai svarbu išmokyti juos būti dėmesingais, neabejingais ir suprasti pokyčio pastebėjimo svarbą visame procese. Jeigu jie pamatys pokytį ir apie tai šauks, tikrai ras, kas padės šiame procese. Gydytojas tokiu atveju ateis daug greičiau, negu tiesiog lankydamas pacientus“, – aiškino K. Judinė.
Paklausta, kaip vyks slaugytojų padėjėjų mokymai, pašnekovė pasakojo, kad visų pirma bus nuotoliniai mokymai pagal švedų paruoštą programą, išvestą į lietuvių kalbą. Vėliau atvyks švedai ir vyks mokymai vietoje. Bus apmokomas visas personalas, įskaitant valytoją, virėją, ūkvedį ar greitosios pagalbos vairuotoją, kad visi turėtų vienodą požiūrį.
„Kai ruošime slaugytojų padėjėjus, jie praeis klasikinę medicininių žinių programą, švedų programą ir mes norime jiems įdiegti svetingumo ugdymą, kurį viešbučiai seniausiai turi, supratimą, kad mūsų svečią reikia aptarnauti“, – žadėjo K. Judinė.
Slaugytojų padėjėjų norėtų turėti daugiau
„Tai nėra dėl kaštų sutaupymo, bet išplėstinės praktikos slaugytojai yra kita kompetencija, labiau tinkama šitai veiklai.
Jeigu turėtume visišką laisvę, samdytume gydytojus specialistus, kurie galėtų pakonsultuoti išplėstinės praktikos slaugytojas gilesniais klausimais, kad nereikėtų pacientų be reikalo vežioti po ligonines, kas yra labai sunku tokio amžiaus žmonėms. Geriau visada turėti galimybę išplėstinės praktikos slaugytojams pasitarti su gydytojais. Gydytojai nestebi paciento pokyčio. Tai – slaugytojo darbas. Gydytojas reikalingas vaistams paskirti, jeigu būklės pasikeičia“, – sakė pašnekovė.
