„Karalienė“
Slaugos namuose gyvena močiutė. Kartais slaugės ją vadina karaliene, mat viskas jai kitaip nei visiems – kitoks maistas, kitaip sureguliuota temperatūra, kitaip reikia pakviesti.
Štai ir šiandien, visi ruošiasi vakarienei, o ji sėdi ir neina. Kviesk nekvietęs, it nesutramdoma užsispyrėlė sėdi krėsle ir nejuda. Įtampa kyla, slaugėms reikia dar dvidešimt senjorų palydėti prie stalo. Ir štai, lėtu valso ritmu, įeina klounas Zigmas.
Zigmas iš ankstesnių pasakojimų žino, kad ši močiutė itin rafinuotų manierų, mėgstanti ilgus pašnekesius, juvelyriškai reikli sau ir kitiems. Žinant tai šis užsispyrimas įgauna visai kitą prasmę. Zigmas lėtai prieina, nekviečia močiutės valgyti, neragina, nesako motyvuojančių kalbų, tiesiog atsisėda šalimais ir užmezga pokalbį.
Jie kalbasi apie 20 minučių, nuskamba ir humoro gaidelės, ir rimtai padiskutuoja, o tada „karalienė“ sako: „Labai gražus bendravimas pavyko“. Ji pakyla nuo kėdės ir nueina į valgomąjį vakarienės.
Prigimtinis poreikis būti išgirstam
Kodėl, atrodytų, nedarant nieko klounams pavyksta? Močiutė buvo pratusi prie tam tikrų manierų ir ritualų, pavyzdžiui prieš vakarienę pasikalbėti. Šiuo metu ji dėl ligos nebegali tinkamai pasirūpinti savimi, bet orumas juk nesumažėjo. Žmogus turi prigimtinį norą būti išgirstas.
Klounas Zigmas tapo mediatoriumi, kuris užpildė tuštumą – išklausė, suprato, neskubino, palydėjo. Patenkinusi emocinį poreikį būti išgirsta, močiutė ramiai nuėjo vakarieniauti. Neretai visuomenėje turime išankstinių nuostatų: „piktas senis“, „kaprizinga senė“ ir pamirštame, kad tokiam elgesiui yra priežastis, tai signalas, jog galbūt šio žmogaus emociniai poreikiai pamiršti ar ignoruojami.
Pasak psichologės Jurgitos Dečiunienės, gydytojai klounai turi daug „raktų‘‘, kaip atrakinti iš pirmo žvilgsnio užsidariusius, atsiribojusius, demencija sergančius senjorus. O gydytojų klounų apsilankymų poveikį galima pamatyti iš karto – pasikeičia senjoro nuotaika, žmogus tarsi atgyja, pasidaro žvalesnis, energingesnis, ir nesvarbu, kad tai trunka tik kelias minutes. Suvokiant demenciją turinčių žmonių ribotas galimybes, tai yra labai daug.
Senolių kosmiškos kelionės
Tik pravėrus duris matosi, kad močiutė plaukioja toli toli „kitame pasaulyje“. Pasakome savo vardus ir pristatome Aldoną – rožinę, švelnią liesti, kriuksinčią kiaulaitę. Senjorė iškart ištiesia rankas ir paima Aldoną į glėbį. Staiga senolė sako:
– Kiaulė dešras pavogė.
– Pavogė?– sako klounė – O kur nubėgo?
– Nemačiau.
– Tai nepagavot?
– Negalėjau pagauti.
Ir čia palatoje pasklinda klounados burtų dulkės, nes klounas gali perimti istorijos tėkmę ir pakreipti šviesesne linkme! Kalbėdamos su močiute jautėme sapno atmosferą, kur kiaulė pavogė dešras, ir tą begalinį liūdesį, kad ji jos nepagavo. Sunku pasakyti, ar tai fantazija, ar prisiminimas, tačiau pasukome į linksmesnį istorijos tunelį.
– Tai gal kiaulė pabėgo į kiaulių festivalį? Girdėjau ten orkestras grojo – sako klounė.
– Orkestras?
– Matėt kas grojo?
– Grojo styginiai.. ir dar dainavo... – kažkas akimirkai žybtelėjo jos akyse.
Iš šono skamba kaip visiškas absurdas. Tačiau kartu panirus į močiutės istoriją ir pakreipus įvykius kita vaga, galima pakeisti jos esamą emociją – iš liūdnos melancholiškos į pozityvesnę, šviesesnę. Senoliai, sergantys Alzheimeriu ar turintys demenciją, dažniausiai būna panirę į individualius kosminius pasaulius, o gydytojai klounai bando sugrąžinti juos į mūsų realybę, kiek tai įmanoma.
Rasti kelią į vidinį pasaulį
„Raudonų nosių“ apsilankymai demencijos skyriuose atnešė labai daug spalvų, muzikos ir susitikimo stebuklo. Demencijos skyriaus gyventojai labai susidomėję įsitraukė į santykį patys to nepastebėdami kad kartu juokiasi, dainuoja, šoka o kartais labai rimtai diskutuoja tai kas jiems tuo metu rūpi. Demencijos žmonės yra labai jautrūs juos supančiai aplinkai bet klounų apsilankymai sukuria saugią erdvę jiems bendrauti savo būdu prisimenant jaunystę, arba spręsti rimtus jiems čia ir dabar rūpimus klausimus.
Žaidimo forma atpalaiduojant žmones leidžiama jiems tokiu būdu bendraujant ilsėtis ir nusiraminti kad viskas yra gerai. Klounai pas mus buvo kartu su sielovados komanda, kuriai padėdavo rasti kelią į žmonių vidinį pasaulį. Labai tampriai surezonavo sielovados komandos darbas ir klounų terapija kaip svarbi ir subtili pagalba žmonėms geriau suprasti ir susitaikyti su savo buvimu ligoje“, – dalinasi Lina Jakelė, sielovados ir terapijų grupės vadovė, dirbanti slaugos namuose „Addere Care“.
„RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai‘‘ dalyvauja tarptautiniame „ClowNexus‘‘ projekte, kurio tikslas – išplėsti meninio klounavimo galimybes, skirtas vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems demenciją ir vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą. „ClowNexus‘‘ dalinai finansuoja ES programa „Kūrybiška Europa‘‘ ir Lietuvos kultūros taryba.
