„Tą rudenį, kai dukra nusižudė, aš nuodugniai permąsčiau visą praėjusį gyvenimą, išanalizavau kiekvieną savo žodį ir poelgį, kad suprasčiau, kas atsitiko, ir numalšinčiau netekties skausmą, – sako Liisos motina Karmen Koppel. – Turėjau suprasti, kas išprovokavo dukters ligą ir kodėl aš nesugebėjau jos išgelbėti. Liisai tebuvo 18...“

Savo patirtimi K. Koppel dalijasi vildamasi, kad kuriam nors vaikui gali padėti jos istorija. Slepiama problema, deja, niekur nedingsta, o tiktai dar labiau išauga, įsitikinusi ji.

„Labai norėčiau, kad nė vienai motinai netektų išgyventi vaiko netekties. Tai sunkiau nei žmogus gali ištverti. Chaosas, kuris tada užklumpa, – žodžiais nenusakomas!“