Kodėl tokie dideli pinigai už tokį seną ir paprastą dalyką, kurio kaina, kai jis buvo parduotuvėse, buvo apie dvidešimt, trisdešimt eurų (tiesa, kai šie kvepalai buvo šlovės viršūnėje, eurų dar nebuvo: mokėdavome frankais, markėmis ir pesetomis)? Todėl, kad šie kvepalai tobulai atspindi epochą. Aštuoniasdešimtieji, arba devintasis dešimtmetis – aromatas sukurtas ir paleistas į rinką 1984 metais. Tų laikų nepasiilgstu: kam gali patikti laikai, kai jiems – trylika? Bet pasiilgstu savo svajonių apie laisvąjį pasaulį ir apie tą gerą gyvenimą, kuris manęs laukia. Sovietų Sąjunga netruko padvėsti, ir geras gyvenimas atėjo.
Kvepalų flakoną – kampuotą, dabar atrodantį senamadiškai, sukūrė Pierre Dinard, garsus dizaineris, kuris papuošė pasaulio parfumerijos lentynas tokiais nepamirštamais flakonais ir buteliukais, kaip Eau Savage (Christian Dior, 1966), Obsession for Men (Calvin Klein, 1986; apie juos esu rašęs čia) arba Caractere (Daniel Hechter, 1989; jie irgi buvo atspindėti nemirtingoje apžvalgoje).
Nors nėra tokių dalykų, kaip vyriškas ar moteriškas kvapas, egzistuoja tik naiviems pirkėjams sukurtas mitas, kad baikštūs vyrai nebijotų kvėpintis ir gerai leistų pinigus, tačiau šie kvepalai visomis asociacijomis, mintimis ir įspūdžiais yra vyriški iki kaulų smegenų. Nelabai įsivaizduoju moters, kuri norėtų purkšti juos ant savęs, o jei tokia būtų, turbūt ji labai drąsi ir puikiai savimi pasitikinti.
Kvapas atsiveria citrusais – mandarinais, karčiais apelsinais, citrinomis, dar su baziliko priedu (bazilikas visada duoda puikaus senamadiškumo, kurio su niekuo nesupainiosi: kur tik bazilikas, ten suaugę kvepalai), bet viską čia pat nurungia kadagio uogos, kurios yra karčios, agresyvios, trenkiančios beveik apyniais karštą vakaros dieną.
Tada atsiranda kedras ir sandalmedis, su gėlių užuominomis (gaivūs, žoliniai gvazdikai), ir viskas yra įvilkta į pušies spyglius, eglišakes ir tirštais sakais aplipusius eglės kankorėžius.
Ir tada viskas nusminga į dūmus, muiliną vetyverį, marihuanos dūmą primenančius pačiulius, kerpes, šlapias samanas ir storą, standžią, tvirtą, naujo lagamino odą.
Kvapas svaiginantis, su blyksniais apie lentpjūvę, terpentiną, įkaitintą plieną, šviežiai atspaustas knygas, lakuotas grindis, viešbučio kambarį mažame miestelyje, karštą dieną prie jūros ir kremą nuo įdegio, karštą smėlį ir ramiai snaudžiančias Kalifornijos pušis.
Bet, kaip jau sakiau, šių kvepalų šiandien negausite.
Jei norite labai panašių (tačiau kiek saldesnių, kiek labiau popsinių, negu Krizia Uomo) pirkite Bogart Pour Homme, kuriuos vis dar galima nusipirkti – apie juos rašiau portale Delfi čia. Tada rašiau išminties kupinus žodžius, kuriuos negėda ir dabar pacituoti: „Kam skirti: visiems, kas jaučia nostalgiją ne buvusiam sovietiniam gyvenimui, o tam, kaip smagiai jis griuvo, kas šoko ir trypė ant tarybinio gyvenimo kapo, smaigstė ant virbų savo senuosius armijos karinius bilietus ir sveikino naująjį, laisvą ir turtingą, gyvenimą. Jie pirko šiuos kvepalus, nes norėjo dvelkti, kaip dolerių pluoštas. Pauostau šiandien – jie taip ir tebekvepia, kaip dolerių pluoštas. Graži krūvelė naujai spausdintų dolerių, perrištų gumute.“
Krizia Uomo dar buvo labai begėdiškai reklamuojami. Ten būdavo visa šlapia (ir, kiek buvo matyti, be drabužių) garbanota undinė, neapsakomai storomis lūpomis, skulptūrine nedidele nosyte ir žiūrinti didžiulėmis stirnomis akimis. Ką ta manekenė turėjo bendro su kvepalais, nežino niekas. Tiesiog reklama skatindavo pirkti tuo senuoju, tiesiniu, primityviu būdu, kuris šiandien galimai atrodo keistai, bet veikė puikiai.
Norėjau pasakyti – pirkite šiuos kvepalus, bet nesakau taip. Jūs jų negausite.