O šiai dienai parinkau kvepalus, kurie atspindi tas oligarchines gero gyvenimo nuotaikas - kaip ir dera, iš Amerikos, iš mados namų Ralph Lauren: jie vadinasi Polo Black.
Šie kvepalai, sukurti 2005 metais, buvo sutikti labai kontraversiškai: kritikų apžvalgos buvo nuo paniekinamų iki isteriškų, girdi, kaip šitoks sintetinis jaunimo popsas iš kažkokių šarlatanų gali būti su tokiu pačiu išdidžiu polo ponio ir raitelio logotipu, kaip ir didingi kūriniai, tokie, kaip Polo Ralph Lauren (1978), aprašyti čia, arba Ralph Lauren Polo Sport, “šlapio Užkalnio kvapas”.
Polo Black kūrėjai buvo du: nesisteminė ir nedaug tesukūrusi, mažai žinoma Ellen Molner, ir dviprasmiškos reputacijos Pierre Negrin. Pastarasis žinomas, kaip labai talentingas, tačiau galimai pataikaujantis minios skoniui: jis kepė, kaip bandeles, rytietiškus popsinius kvepalus parfumerijos namams Amouage iš Omano, kuriais laistėsi arabų šeichų meilužės, rusų oligarchų moterys ir lietuvės pūstalūpės fyfos.
Daugelio kritikų nuomone, šis kvapas atspindi vėjavaikišką, dvasiškai tuščią epochą iki didžiosios bankų ir finansų krizės, kai visi laisvai skolinosi pinigus, pūtė finansinius burbulus (o lietuviai statė sau perkūnkiemius už skolintus pinigus ir varė save prie finansinės bedugnės krašto ir didžiosios krizės, kai teko krautis mantą ir važiuoti silkėms uodegų skusti ir čikenfektorių darbus dirbti, kad galėtų paskolas už tuos kartoninius butus atidavinėti švedų ir kitokių amerikonų bankams).
Tas tiesa: kvapas labai šaltas, ir pirmoji nata, kuri yra lyg vizitinė kortelė, yra užšaldytos mangų tyrės pliūpsnis. Kvepalai trenkia šalčiu, švariu šaldikliu, skystu azotu, kuris neturi kvapo. Kažkuris praeities rašytojas (labiau nurautas, negu aš kada nors būsiu) buvo pasakęs, kad šėtono sperma šalta, kaip ledas. Tai tikriausiai ji kvepia kažkaip panašiai. Nors matyt įsitikinti pačiam neteks.
Greta mangų atsiranda šalavijas ir burbuliuojanti limonadinė žaluma, neapibrėžta, sintetinė. Toliau - kiečio žolė ir sintetinis išgalvotų gėlių aromatas, kurio prekinis pavadinimas yra hedionas. Jis neatspindi gamtos, o žaižaruoja, lyg blizgutis. Kvapo bazė būtų standartinė: sandalmedis, saldžios ir svaigios tonkos pupelės ir pačiulis su marihuanos asociacijomis, tačiau, kad nebūtų per paprasta, įmesta ir sintetinio medžio kvapo, timberolio - kuris yra lyg toks generinis lydinys, kuriame suplaktas ir kedras, ir beržo sakai, ir sandalmedis.
Rezultatas yra poliruotas, tviskantis, gaivus (kaip koks geras, brangus namų kvapas), puikiai balansuotas, bedvasis ir tuščias, kaip narcizo siela, nemylintis ir nemylimas ledo bučinys, gražus, nepriekaištingas ir apie nieką. Pagalvojus, tai ir yra tikro oligarcho gyvenimo esmė: kai turi viską ir nemyli nieko, viskas pasiekta ir niekas nejaudina.
Džiaugiuosi, kad man toks gyvenimas negresia, ir džiaugiuosi, kad turiu šių kvepalų savo kolekcijoje, nes kaip kitaip sužinočiau, kuo kvepia tuštuma.
