Svajonėse – viskas melas ir apgaulė. Kvepaluose ir kainos daugiau pakuotėje, negu pačioje esencijoje (o dar daugiau kaštų – reklamoje), ten ir nesąmoningi pinigai leidžiami gražiems žmonėms reklaminėse nuotraukose, nors jie niekaip nesusiję su kvapu, ten ir rašomos vadinamosios marketingo legendos apie tai, kokias asociacijas jie turi kelti (čia labiausiai tiems, kas neturi savo vaizduotės).
Šiandien, švenčių išvakarėse, mes turime kvepalus, kurių rinkodaros sumanymas toks, lyg kažkas būtų norėjęs pakenkti jų pardavimams. O pats kvapas genialus, aš nuo jo negaliu atplėšti rankų.
Onskad, prancūzų prekės ženklas švedišku pavadinimu, paruošė naują seriją kvepalų apie tris neva ikoniškas moteris (viena jų – vargšė princesė Diana, tapusi simboliu tuštutės, kurios intelektas buvo kaip kambarinio augalo ir kuri dorai net skaityti neišmoko, bet žavėjo blizgiųjų žurnalų skaitytojas kirpyklose).
Šiandien – apie kvepalus L’insoumise („maištininkė“), ant kurių etiketės stilizuotai nupiešta garsi madų žurnalų leidėja Anna Wintour, itin bjauraus charakterio toksinė anglė, šlykščiai besielgusi su žmonėmis. Apie Wintour visi prisimena tik juos šukuoseną ir akinius nuo saulės. Kaip ir ką ji maištavo, žino tik madų istorikai (kažkas apie sijonų ilgį ir kirpimus), bet visa tos moters šlovė buvo tokio pat gylio, kaip bukos ir kaprizingos kvaišos Carrie Bradshaw personažas iš serialo „Seksas ir miestas“.
Kvepalų flakono kamštelis tiek pat skoningas, kiek tos Wintour išvaizda (jis klaikus), o beviltiškai pripiešta Niujorko panorama etiketėje primena dėvėtų drabužių parduotuvės arba pigaus baro iškabą Šventojoje (bet ne „Paršelio rojaus“, nes Paršelio rojaus dizainas žymiai geresnis).
Ir kvepalai parduodami kaip „moteriški“, nors tai – dar viena nesąmonė. Kvapas puikiai tinka ir vyrams (nors kai kurie jų norės užklijuoti etiketę arba bent jau ją atsukti veidu į sieną). Viešpatie, kas sugalvojo taip supakuoti fantastišką eliksyrą? O gal pakuotė tyčia tokia baisi, kad šokiruotų?
O viduje – genialus, neįtikėtinas kvapas, sukurtas Grasse išmokytos ir su didžiais meistrais dirbusios Lea Hiram, kuri dabar dirba sau ir sukūrė šią kompoziciją, kuri persuka protą ir emocijas.
Kvapas prasideda nuo mandarino, rausvųjų pipirų ir imbiero, bet paskui viską užvaldo kvapioji tuberoza, įvairūs smilkalai, padėti ant smilkalų ir sandalmedžio, ir dar odos pagrindo. Trenkia, kaip žaibas.
Tuberoza – iš Meksikos kilusi tropinė gėlė, kurią šių dienų parfumeriai net drovisi naudoti, nes ji yra stipri, kaip branduolinis ginklas; užvaldo viską, dominuoja ir yra intensyvi, kaip velnias, bet čia ji nuostabiai įrėminta ir sukomponuota taip taikliai, kad galima tik žavėtis.
Rezultatas stebina. Jeigu aš ką nors suprantu apie kvapus, jis turėtų būti šluojamas nuo lentynų, kaip kažkada buvo „Baccarat Rouge 540“ (kvapai nepanašūs, bendrumas tarp jų – tik įsimintinumas). 2024 metais jis bus nugalėtojas tarp tų, kas kažką supranta apie aromatus – ir tarp moterų, ir tarp vyrų.
