Todėl mes dažnai kalbamės apie kvepalus, kurie yra brangesnėje kainos kategorijoje (arba bent jau buvo, kol buvo visai nauji, tik ką išleisti – paskui gamintojas dažnai pigina, nors ne visada). Kartais, žinoma, reikia duoti progą skaitytojams pasidžiaugti tuo, kad man baigėsi pinigai, ir tada rašau apie kvepalus iš Halės turgavietės. Ir jie dažnai pasirodo visiškai geri: kaip buvo su „Private Royal Oud“, apie kuriuos rašiau čia.
O šiandien pakalbėsime apie dar vieną kategoriją: ten, kur makaluojasi nei brangūs, nei pigūs kvepalai, kurie yra kokybiški, bet visiškai nepretenduoja į didelę inovaciją ir netikėtus sprendimus. Pavyzdžiui, italų gamintojas „Erbario Toscano“ (Toskanos herbariumas – kaip jūs, be abejo, žinote, nes mokėtės mokykloje, herbariumas yra džiovintų žolių kolekcija), kuris gamina negudrius tradicinius kvapus – pavyzdžiui, dūmai, vanilė ar figos, ir 100 ml flakonas kainuoja 58 EUR, perkant tiesiai iš gamintojo, o kitur gali būti ir dar pigiau, nes čia tokia gudri kainodara, kaip ir oro linijose, kai dažniausiai keliauti su persėdimu yra pigiau, negu tiesiogiai. Kada nors apie tai papasakosiu, bet ne čia.
Jie, manau, daugiau uždirba iš dušo gelio ar kvapnių žvakių, ir, tiesą sakant, aš taip ir nusipirkau juos: turiu aistrą ne tik kvepalams, bet ir visokiai parfumuotai kosmetikai, o čia komplekte įsiūlė ir buteliuką kvepalų.
Šie kvepalai vadinasi „Cuore di Pepe Nero“ (juodųjų pipirų širdis – pridedu tiems nedaugeliui, kas dar neišmoko itališkai) ir gerai papildo negausias pipirinių kvepalų gretas. Esu rašęs apie keistai besivadinančių Prancūzijos mados ir parfumerijos namų „Comme des Garçons” (tai reiškia „Kaip berniukai“, ir reikia būti ne vieną suktinę išrūkius, kad sugalvotum tokį pavadinimą mados namams) kvepalus Blackpepper („Kai pinigai plėšo kišenes, perku dar kvepalų“), ir jie yra grynas eilėraštis būtent apie pipirų kvapą, viskas ten aptarnauja būtent pipirus.
Tuo tarpu čia, kvepaluose Cuore di Pepe Nero, pipirai yra tik vienas instrumentas – kompozicijoje yra ir citrusai, ir medis, ir prieskoniai.
Kvepalai atsiveria citrusais (o kuo gi dar), citrina ir greipfrutu, ir dar erškėtrožėmis, kurias jau buvau pamiršęs nuo vaikystės. Kai buvau mažas, erškėtrožės buvo pagarboje, bent jau ten, kur augau aš – ir erškėtrožių arbata, ir sirupas, o dabar kažkaip retai pasitaiko.
Kvapas nudžiūvą į kedrą, gana intensyvų, juoduosius pipirus ir magnolijas, ir dar šiek tiek jazminų, bet labai nedaug, o pagrindas padarytas iš pačiulio, kuris primena hipių rūkomas suktines ir aliejų, kuriuo jie tepasi savo plaukus, vetiverį (auksabarzdį), kuris kvepia muilu, ir ambros. Tokia tad negudri kompozicija, tačiau gana miela ir tvirtai sulydyta, ir tas pipiras, giliau įtraukus į šnerves, net nudilgina. Toks malonus skausmas, kaip atsikandus čili pipiro – ir skauda, ir malonu, ir norisi dar.
Vetiveris duoda tą tik ką nupraustos švaros kvapą, kuris tiesiog perjungia smegenis į aktyvumo režimą, iškart norisi kažką veikti, dieną praleisti ne veltui, kažką sužinoti, išmokti arba, sakykim, uždirbti krūvą pinigų, nuo kurių ši istorija ir prasidėjo. Gero uostymo.
