Prieš kelerius metus, neilgai trukus nuo tos dienos, kai Patrizia Reggiani buvo paleista iš kalėjimo, vienos prastos italų kabelinės televizijos komanda nepranešusi pasirodė žvaigždės darbovietėje Milane.

P. Reggiani kalėjime 16 metų praleido po to, kai buvo apkaltinta suorganizavusi savo vyro Maurizio Gucci – paskutinio Gucci dinastijos atstovo bei mados imperijos valdytojo – nužudymą 1995 m. kovą.

Mano regėjimas ne itin geras. Nenorėjau pataikyti pro šalį.
Patrizia Reggiani

Buvusiai garbingai visuomenės veikėjai iki tol pavykdavę išlaikyti atsargumą, tačiau tąryt operatoriams pavyko užklupti ją nepasiruošusią.

„Patrizia, kodėl paprašėte samdomo žudiko, kad nušautų Maurizio Gucci? Nejaugi negalėjote padaryti to pati?“ – kamantinėjo žurnalistas.

„Mano regėjimas ne itin geras. Nenorėjau pataikyti pro šalį“, – atrėžė ji.

Suprantama, po šio interviu P. Reggiani artimi žmonės nebenorėjo, kad prie jos artintųsi žurnalistai.„Jos čia nėra. Ji nedirba ir šiuo metu yra prastos nuotaikos“, – aiškina Alessandra Brunero, Milano juvelyrikos namų „Bozart“, įdarbinusių buvusią kalinę dizaino konsultante, bendrasavininkė.

26 metams nuteista P. Reggiani turėjo teisę prašyti lygtinio paleidimo. Iškelta sąlyga būtinai susirasti darbą. Deja, ji atmetė pirmąjį paleidimo pasiūlymą dar 2011-aisiais vien todėl, kad pats faktas, jog turės dirbti, ją, anot italų spaudos, gąsdino.

„Niekad gyvenime nedirbau ir neplanuoju to daryti dabar“, – pareiškė Patrizia savo advokatui. Tačiau prašmatnūs „Bozart“ juvelyrikos namai atrodė kaip itin priimtinas kompromisas.

A.Brunero ir jos vyras tam tikra prasme faktiškai tapo Patrizios globėjais, prižiūrinčiais, kad 67-erių moteris tinkamai laikytųsi lygtinio paleidimo sąlygų ir tyliai bandytų sustatyti savo gyvenimą į vėžes.

„O, mamma mia, tai išties nelengva“, – prasitarė A. Brunero, itin stilinga, keturiasdešimtmetį jau peržengusi moteris.

„Verkiau po to televizijos interviu. Jis buvo siaubingas. Savaime suprantama, kad Patrizia tuomet paprasčiausiai juokavo“, – tarė moteris ir paslėpė veidą delnuose.

Netgi prieš šią ekspromtu vykusią išpažintį P Reggiani buvo įspėta laikytis kuklaus bei išlaikyto elgesio normų. Tačiau vienas pirmųjų jos, paleistos į laisvę, akibrokštų, buvo išėjimas apsipirkti į Monte Napoleone gatvę – prabangiausią Milano pasilinksminimų promenadą. Čia ji pro šalį švytravo apsikarsčiusi įmantriais papuošalais, kino žvaigždės akiniais ir net papūga ant peties. Paparaciai negalėjo patikėti savo laime – „lady Gucci“, kaip buvo vadinama Patrizia, grįžo!

1995 m. kovo 27 d. M. Gucci buvo rastas nušautas ant raudonojo kilimo savo biuro fojė, o dešimtajame dešimtmetyje vėliau vykęs teismo procesas prikaustė visos Italijos dėmesį. Tai buvo sensacingas amžiaus pabaigos įvykis. Elegantiškojo Milano glamūriškojo elito atstovai nebuvo pratę prie tokių neapolietiškų egzekucinių žmogžudysčių.

P. Reggiani, vadinta septintojo ir aštuntojo dešimtmečio „prabangių mados prekių ženklų Liz Taylor“, išsyk tapo viena pagrindinių įtariamųjų. Pasitelkus turimą informaciją, moteris kartu su keturiais kitais bendrininkais, tarp jų ir pačiu samdomu žudiku, buvo areštuota 1997 metais.

Nors žmonės buvo pavergti šios kriminalinės istorijos, pati „Gucci“ kompanija nebuvo sužavėta. Po ilgamečių kovų, kam gi atiteks mados imperija, ji nebebuvo kontroliuojama garsiosios šeimos.

Maurizio, Guccio Gucci anūkas, išstūmęs kitus gimines iš verslo ir tapęs generaliniu kompanijos direktoriumi, likus pusantrų metų iki mirties buvo priverstas parduoti savąją akcijų dalį. Įmonė buvo perduota Bahreino investiciniam bankui „Investcorp“. Nužudymas sutapo su įstabiu prekės ženklo atgimimu paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, kai jam ėmė vadovauti Domenico De Sole ir nerimastingas jaunas dizaineris Tomas Fordas.

Paskutinis dalykas, kurio norėjo „Gucci“, buvo kažkoks niekingas skandalas. Kompanija tenorėjo ignoruoti aplink vykusias intrigas, tikėjosi to paties ir iš kitų“, – atskleidė Giusi Ferre, buvusi Milano mados žurnalistė ir kultūros kritikė.

Nepaisant to, kad bendrovė buvo abejinga skandalui, anot Italijos žiniasklaidos, teismo dieną visos parduotuvės šalyje iškabino sidabrinius antrankius vitrinose.

P. Reggiani žiniasklaidos buvo praminta Juodąja našle, apie ją imti skleisti įvairūs gandai. Kalbėta, kad ji pavydėjo buvusio vyro naujai mylimajai, tikėjosi pinigų, pyko, kad buvo apleista, ar tiesiog išprotėjo. Jei šiuose pasisakymuose ir esama tiesos grūdo, už to neabejotinai slypi šis tas daugiau.

„P. Reggiani už savo šlovę vis viena turėtų dėkoti M. Gucci. Ji siuto, kad Maurizio viską pardavė“, – sako G. Ferre.

Net išėjusi į laisvę Patrizia negalėjo su tuo susitaikyti. Laikraščiui „La Repubblica“ 2014-aisiais ji pareiškė besitikinti vėl sugrįžti į kompaniją, „Jiems reikia manęs. Aš vis dar jaučiuosi Gucci. Tiesą sakant, esu labiau Gucci nei dauguma ten esančių“, – sakė ji.

Tylus vyrukas netaisyklingu dantų sąkandžiu

P. Reggiani gimė mažame miestelyje netoli Milano, jos tėvai – jaunutė padavėja ir žymiai vyresnis vilkikų vairuotojas. Nors šeima ir gyveno gana gerai, ji nepriklausė Milano aukštuomenei. Tėvas dukrą lepino prabangiais paltais ir greitais automobiliais, tad greit Patrizia rado savo vietą italų grietinėlės tarpe.

„Sutikau Maurizio vakarėlyje, jis mane beprotiškai įsimylėjo. Buvau įdomi ir kitokia“, – pasakoja P. Reggiani.

„Iš pradžių išvis nė negalvojau apie jį. Man jis tebuvo tylus vyrukas netaisyklingu dantų sąkandžiu“, – prisipažįsta buvusi M. Gucci sutuoktinė. Nors moteris tuo metu turėjo daug gerbėjų, Maurizio pasirodė atkakliausias.

Pora susituokė 1972 metais, abiem buvo 24-eri. Vedybos sukėlė Rudolfo Gucci, vieno G. Gucci sūnų, pyktį. Jam nepatiko nei Patrizios aplinka, nei stiprus charakteris.

Rudolfo atlyžo po anūkės Alessandros gimimo, pamatęs, kad Patrizia „išties mylėjo jo sūnų“. Vyresnysis Gucci vėliau porai nešykštėjo daugybės nekilnojamojo turto – jaunavedžiai net gavo iš jo apartamentus Niujorko „Olimpic Tower“. Garsenybės smaginosi vėžinami vairuotojo automobiliu, kurio registracijos numeris „Mauizia“ (Maurizio ir Patrizia trumpinys). Jų draugija lankydamiesi Niujorke džiaugdavosi ir Johnas Keneddy su žmona Jackie.

„Mudu buvome graži pora ir gyvenome gražų gyvenimą. Vis dar skaudu galvoti apie tai“, – prisimena P. Reggiani.

Moteris prisimena ir anuomet itin populiarius spalvų teminius vakarėlius, kuriuos rengdavo (visi ir viskas buvo, tarkim, oranžinės ir geltonos spalvų – net maistas) ir keliones į privačias salas jų 64 metrų ilgio jachta „Creole“, kurią Maurizio nupirko norėdamas pažymėti antrosios dukters Allegros gimimą. Ir tai nebuvo visas žavios šeimos turtas.

Viskas, anot P. Reggiani, ėmė klibėti 1983 metais po Rudolfo mirties, kuomet Maurizio paveldėjo 50 proc. tėvo akcijų „Gucci“ bendrovėje.

„Maurizio visai pakvaišo. Iki tol aš buvau jo pagrindinė patarėja visais finansiniais klausimais, tačiau jis staiga panoro būti geriausias ir nustojo manęs klausyti“, – sako moteris.

„Gucci“ kompanijos prestižas ėmė kristi dėl per brangaus patento garsiajam dvigubos G logotipui ir masinės drobės krepšių gamybos. Maurizio planavo atkurti buvusią šlovę pristatydamas visuomenei aukščiausios kokybės ir meistriškumo reikalavusius gaminius.

Garsusis vyras su pusbroliais ir dėdėmis dėl firmos kovojo metų metus, kol galų gale rado būdą, kaip išstumti juos iš verslo „Intercorp“ pagalba.

Poros santuoka jau buvo pradėjusi klibėti. Matyt, pavargęs nuo nuolatinio Patrizios kišimosi, M. Gucci vieną naktį susirinko kuklią mantą ir pradingo. Tu metu jo kontroliuojama bendrovės dalis patyrė milžiniškų nuostolių. Tad P. Reggiani buvo visiškai teisi, teigdama, jog Maurizio netinkamai vadovavo įmonei ir neturėjo pakankamai lėšų savo grandiozinėms idėjoms įvykdyti.

Jo asmeninis turtas seko, o 1993 metais jis buvo priverstas visiškai parduoti likusią bendrovės dalį „Intercorp“ už 120 mln. JAV dolerių.

„Tuomet pykau ant Maurizio dėl daugybės, daugybės dalykų. Bet labiausiai dėl prarasto šeimos verslo. Tai buvo kvailystė. Tai buvo klaida. Pykau, bet nieko negalėjau padaryti. Jam nederėjo taip su manimi pasielgti“, – vos girdimai prabyla moteris.

Nauja laime džiaugėsi neilgai

Paola Franchi, dabar 61-erių, buvo Maurizio gyvenimo draugė paskutinius penkerius jo gyvenimo metus. Pora gyveno keliaaukščiuose daugiabučio apartamentuose centriniame miesto bulvare Corso Venezia kartu su vienuolikmečiu P. Franchi sūnumi Charly. Ir planavo vestuves. Aukšta blondinė Paola nebuvo spaudos numylėtinė, ją nuolat vaizdavo kaip glamūrišką turtų ieškotoją.

„Ak, jie visuomet taip sako. Tiesą sakant, mano buvęs vyras buvo turtingesnis nei Maurizio, tad žurnalistų teiginiai – visiškos nesąmonės“, – teigė ji.

Tyrimo metu paaiškėjo, jog P. Reggiani spaudė bendrininkus nužudyti Maurizio kaip įmanoma greičiau – prieš jo vestuves su Paola. Buvusi Patrizios geriausia draugė Pina Auriemma, prisipažinusi padėjusi suorganizuoti samdomo žudiko pasirinkimą, teigė, kad buvusi bičiulė tiesiog negalėjo pakęsti minties, jog kita moteris taps „ponia Gucci“, ir gaus ir galią, statusą bei pinigus, kurie, anot P. Reggiani, „buvo uždirbti jos“.

Ji taip pat bijojo, kad jei pora susilauks vaikų, pačios dukros praras dalį palikimo.

„Patrizia sekė mus. Maurizio artimų žmonių tarpe ji turėjo šnipų, žinojusių apie mūsų planus, verslo sandorius, viską. Ji jam skambino daug sykių, vis žadėdama nužudyti“, – pasakojo P. Franchi.

Jei M. Gucci neatsiliepdavo į P. Reggiani skambučius, ji jam siųsdavo kasetes su įrašais (vėliau perklausytais teisme), kuriuose teigė, jog jis yra „monstras“, mat apleido ją ir jos dukteris ir „jo jau laukia pragaras“.

„Maldavau jo nusisamdyti asmens sargybinį, tačiau Maurizio manęs neklausė. Jis manė, jog Patrizia apsiramins dėl jų dukrų“, – atsiduso Paola.

M. Gucci ir P. Franchi keliai susikirto Europos turčiams skirtame vakarėlyje. Abu tuo metu gydėsi širdies žaizdas po nesėkmingų santuokų. „Mudu išsyk įsimylėjome vienas kitą. Jis sakydavo, kad mudu – to paties obuolio skiltelės“, – sakė moteris.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt