Stilistės asistentės darbas reiškia, kad dažnai tenka susidurti su garsenybėmis, nuolat sukiesi tarp prabangiausių mados kūrinių, dažnai keliauji po visą pasaulį. Tačiau visi, kurie matė filmą „Ir velnias dėvi Prada“ („Devil Wears Prada“), žino, kad kai būni antrame plane, viskas nėra taip gražu, kaip atrodo iš šono.
Kelios mados asistentės sutiko anonimiškai papasakoti apie savo darbą, pradedant visiškai nesuvokiamomis užduotimis ir baigiant nesaugumo jausmu.
Pirmoji asistentė – 26 metų Alice. Ji dirba su visame pasaulyje garsia stiliste. Ji šia veikla užsiima nuo dvidešimties, ne kartą yra dirbusi nemokamai. Savo santykius su vadove Alice vadina „Stokholmo sindromu“.
„Šis darbas – tikras košmaras. Tiesiog negaliu pasakyti „ne“, kad ir ko prašytų, kad ir koks absurdiškas būtų reikalavimas“, – tikina pašnekovė. Ir įvardina vieną tokių absurdiškų prašymų: buvusi vadovė liepdavo atsakyti į jos vaikino siuntinėjamas seksualinio pobūdžio tekstines žinutes.
Ir nors jos dabartinės bosės reikalavimai labiau profesionalūs, jie kelia ne mažiau streso.
Alice papasakojo apie vieną penktadienį, kai ji visą naktį meldė partnerių padėti, stilistei kardinaliai pakeitus kitą dieną turėjusios įvykti fotosesijos koncepciją. Ji kone verkė negalėdama gauti suknelės, kurios reikalavo vadovė, nes tai reiškė, kad teks atsisveikinti su darbu.
„Jeigu tau nepavyks, tave atleis, – pridūrė ji ir paaiškino, kad tai reiškia, jog turi gauti dizainerių drabužius, paruošti juos, susidraugauti su prekės ženklo agentais, drabužių modeliais ir valymo specialistais. – Ko negali niekada pamiršti, tai kad turi darbą, kurio visi trokšta, tad esi lengvai pakeičiama.“
Alice pridūrė, kad ypač beprotiškas laikotarpis – madų savaitės. Tada asistentė turi būti savo stilistės „smegenimis“, visur paskui ją sekioti ir viską prisiminti. Kai būni tokia užsiėmusi, dažniausia badmiriauji. Ne todėl, kad asistentės norėtų būti labai lieknos, bet dėl to, kad paprasčiausiai nėra laiko kada pavalgyti.
25 metų Juliette yra kitos garsios stilistės asistentė. Ji savo darbą vadina šunišku. Jos bosė dar darbo pokalbio metu įspėjo ją, kad yra „tikrai griežta“ ir „neturi kantrybės su tinginiais“.
Juliette turi paruošti fotosesijas ir didžiąją dalį šio darbo atlieka savarankiškai. Iki fotosesijos dienos. Tada jos vadovė apipila ją įvairiausiomis pastabomis ir suktais klausimais, tarsi norėdama priminti, kad ji tėra pavaldinė ir turi jaustis jai skolinga. Ir šiaip, su asistente ji dažnai elgiasi kaip vaikas, kurį reikia nuraminti, patenkinti jo užgaidas ir beveik nuolat lydėti.
Kita anonimiškumo sąlygomis kalbėjusi asistentė prisiminė labiausiai papiktinusią jai pavestą užduotį. Bosė paskambino jai savaitgalį vienuoliktą vakaro ir liepė nuvykti iki jos namų, esančių už 60 kvartalų, patikrinti, ar prieš išeidama į pasimatymą ji užpūtė žvakę. Kai asistentė pamėgino išvengti šios užduoties, stilistė privertė ją jaustis kalta, sakydama: „Juk nenori, kad sudegtų mano namai, ar ne?“
Negana to, kai kitą dieną ji paprašė vadovės atlyginti 35 dolerius už važiavimą taksi iki jos apartamentų ir atgal, šioji pažiūrėjo į ją su panieka.
Turint omenyje visus šiuos pasakojimus, kyla klausimas, kurių galų šios moterys kenčia visa tai, tačiau atsakymas – bent jau kalbant apie tas, kurios vis dar dirba šioje industrijoje – yra visuomet tas pats: taip, visos šios asistentės tikisi vieną dieną tapti tokios pat galingos ir įtakingos, kaip jų vadovės.
Alice prisipažino, kad jos tikslas – tapti „žvaigždžių stiliste“. Ji toleruoja savo vadovės elgesį todėl, kad ši moteris žino, ko nori.
Juliette aiškino, kad nepaisant visų problemų, kurias kelia jos vadovė, ji „gerbia ją, nes ji yra talentinga“.
