– Mada domėjaisi nuo mažumės, bet drabužių kūrimo link žingsniavai gana lėtai: Italijos mados sostinėje studijavai mados vadybą ir ekonomiką, dirbai modeliu, tačiau grįžusi į Vilnių pasukai visai kitu keliu – ėmeisi tarptautinio verslo ir komunikacijos studijų, tada įsidarbinai tarptautinėje farmacijos įmonėje. Kodėl? Trūko drąsos, ryžto, pasitikėjimo savo jėgomis?
– Rūbų dizainas – labai įdomus procesas, leidžiantis perteikti bet kokią nuotaiką, sukurti siužetą, nagrinėti praeitį ar kurti ateitį. Tai – lyg nuostabus žaidimas. Mada ir stilius turi savo žaidimo taisykles, tačiau jas galime kurti ir patys. Rūbai mums padeda įsikūnyti į vaidmenis, analizuoti praeitį ir kurti ateitį.
Mano gyvenime buvo daug žingsnių ne tik pirmyn, bet ir atgal ieškant savo kelio, kuris būtų įdomus ir kuriuo norėčiau eiti tolyn. Prie mados verslo norėjau prisiliesti seniai, bet išdrįsau tik išbandžiusi daug skirtingų kelių. Kodėl taip atsitiko, aš ir pati nežinau, matyt, taip turėjo būti. O ryžtas atsirado tik išbandžius skirtingus kelius ir suvokus, kad vis tiek mieliausia širdžiai – mada. Nesu iš tų žmonių, kurie bet kada ir bet kurioje situacijoje pasitiki savo jėgomis.
Aš kiekvieną dieną dvejoju, kaip geriausia būtų pasiekti norimų tikslų. Todėl buvo labai daug abejonių. Stengiuosi niekada nesijausti per daug pasitikinti savimi. Iš dalies manau, kad būtent nepasitikėjimas mus veda į priekį siekti daugiau ir tobulėti. Aišku, reikia jausti balansą ir visada bandyti. Jeigu nieko nedarysi – nieko ir nebus. Darbas, bandymai, net ir klaidos mus veda tobulumo link.
– Nuo kada rimčiau pradėjai svarstyti apie dizainerės karjerą, kaip ir kada nusprendei, kad reikia pradėti dirbti ten, kur labiausiai patinka?
– Metusi darbą farmacijos įmonėje nusprendžiau išvažiuoti į Londoną mokytis kostiumo dizaino. Londonas man patiko savo kūrybine laisve ir įkvėpė siekti savo svajonių. Neturėjau tikslo daryti karjeros, aš tiesiog norėjau kurti.
Vėliau atsirado noras turėti savo kūrybos erdvę ir komandą. Kai pradėjau, buvo labai daug baimės, nė negalėjau svajoti, kad turėsiu tai, ką dabar turiu. Esu labai dėkinga, kad gyvenimas man suteikė galimybę daryti tai, kas labai patinka, ir džiaugtis tuo kiekvieną dieną. Ačiū visai Más924 komandai už visas kartu nudirbtas valandas, dienas ir metus!
– Kam buvo skirti pirmieji rūbai – tau pačiai, draugams, artimiesiems ar vis dėlto parduoti? Koks jausmas aplankė, kai žmonės pradėjo pirkti tavo pačios sukurtus rūbus?
– Pirmieji rūbai buvo skirti man. Tada jau draugėms, šeimai. Ir taip po truputį, po truputį ratas augo ir užaugo. O kai drabužius pradėjo pirkti kiti, tas jausmas buvo labai geras, nes tai yra darbų įvertinimas. Jautiesi pakylėtas matydamas gatvėje praeivį su tavo kurtu paltu, nuotakos vestuvių nuotraukas su tavo kurta suknele ar dainininkės koncertą su tavo kurtu įvaizdžiu. Jautiesi, kad kažką gerai padarei gyvenime.
– Kas slypi už Más924 pavadinimo?
– Más924 pavadinimas reiškia žodį „daugiau“. „Daugiau“ yra mano požiūris į gyvenimą. Siek daugiau ir negalvok, kad viską darai gerai, nes kiekvienas turi kur tobulėti. Ar vertinsime save profesinėse, darbo srityse, ar tiesiog ieškosime balanso savo viduje, juk visada yra kur tobulėti daugiau. Na, o už skaičių slepiasi lemtingosios dienos data – rugsėjo 24 diena, kai nusprendžiau dabar arba niekada kurti Más924.
– Rudenį pristatei vestuvinių ir vakarinių suknelių kolekciją. Kokia ji ir kokioms nuotakoms tai būtų puikus pasirinkimas?
– 2019 m. dominuos plunksnos, raukiniai, asimetriškos konstrukcijos, minimalizmas. Siūlau rinktis ne tik sukneles – kelnės ir kostiumėliai ateinantį sezoną tendencijų sąraše užims tvirtas pozicijas. Taip pat – aukštos apykaklės, dvelkiančios Viktorijos laikais, ilgos ir pūstos rankovės. Minimalizmas susimaišęs su seksualumu: gilūs skeltukai, iškirptės, plonos petnešėlės. Nėriniai niekada nebuvo dominuojančioje pozicijoje mūsų kūryboje, nors 2019 m. siūlome naudoti lengvus prancūziškus nėrinius – raukti juos, sluoksniuoti.
Naudojome įvairius audinius: šilką, mistišką šilkinę organzą, neįpareigojančią taftą, ploną aksomą, trapius prancūziškus nėrinius, plunksnas ir rankų darbo blizgančius kutus, suteikiančius dinamikos. Ateinantį sezoną siūlome netradicinius galvos apdangalus vietoj nuometo – skrybėlę arba veidą dengiantį vintažinio stiliaus tinklelį.
– Monika, tavo kuriami rūbai labai klasiški, modernūs, griežti ir išskirtiniai, tačiau kaip tu pati apibūdintum savo kuriamus drabužius? Kokias savybės ir prieskonius juose slepi? Kokiems žmonėms jie skirti?
– Kadangi man patinka jausmai, noriu, kad rūbai jų taip pat sukeltų. Mes kuriame taip, kaip suprantame savuoju estetikos suvokimu, o klientas renkasi mus arba ne.
Tikrai nešnekėsiu stereotipiškai, kad mes kuriame tik drąsioms, išskirtinėms, savimi pasitikinčiomis, miesto moterims, kurios viską suspėja ir yra supermoterys ar supermamytės, nes tai netiesa. Turime įvairių klienčių, kurios yra labai skirtingos, savitos ir žavingos. Kartais nedrąsios moterys labiau atsiskleidžia dėvėdamos mūsų rūbus, suranda savyje ir įsikūnija į naujus, nesuvaidintus vaidmenis. Kaip ir sakiau, mada yra žaidimas. Gali jį žaisti arba ne. Čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Mes siūlome žaisti kartu pagal individualias taisykles kiekvienam klientui, nes taip tik dar įdomiau. Skirtingi žmonės suteikia skirtingą prieskonį įvaizdžiui ir rūbui.
– Kaip manai, kokia yra lietuviška mada? Ir kaip apskritai matai lietuvius dizainerės akimis? Kokio stiliaus rūbus mes dažniau renkamės, stiliaus klausimais esame drąsi tauta ar vis dėlto konservatyvesni?
– Jeigu mūsų kūryboje visada atsispindėtų lietuvių liaudies motyvai, galėtume tai vertinti kaip lietuviškos mados išraišką, nagrinėjančią mūsų tautinio kostiumo praeitį ir perteikiančią jį savo akimis. Kūryba ir menas neturi valstybinių identitetų, nebent būtent toks ir yra tikslas jį pabrėžti meninėje išraiškoje.
Man patinka Lietuva ir lietuviai, dėl to čia gyvenu ir dirbu. Matau, jaunimas Lietuvoje labai drąsus, inovatyvus ir niekuo neatsiliekantis nuo kitų pasaulio šalių. Galbūt vyresnė karta dar šiek tiek konservatyvesnė. Mes neturime tokių gilių mados šaknų kaip, tarkime, prancūzai: jie turi mados istoriją, siekiančią ne vieną amžių. Galbūt tai turi šiokios tokios įtakos.
– Batsiuvys be batų – šis posakis tau tinka?
– Kartais tinka, bet aš kuriu tai, ką noriu pati dėvėti. Turime sukurti produktą, pažiūrėti, kaip jis atrodo ar nešiojamas, todėl pirmiausia siuvame rūbo pavyzdį. Galbūt todėl drabužių man netrūksta, nes pirminį rūbo variantą neretai pasilieku sau. Truputį keblesnė situacija dėl vakarinių apdarų ir suknelių, nes vasarą turime daug užsakymų. Būna, žiūriu ilgesingomis akimis į klientei sukurtą ir pasiūtą suknelę ir suprantu, kad sau laiko ir vėl neužteko...
– Monika, gal gali atskleisti gudrybes, kurias naudoji kasdien formuodama savo stilių. Abu su vyru esate nepaprastai stilingi, ar čia sąmoningas tikslas sudaryti Beckhamų šeimos įvaizdį, ar tiesiog netyčia taip išeina?
– Tikrai nesąmoningai. Mes tiesiog gyvename taip, kaip mums patinka. Turbūt didžiausia paslaptis, kad sutampa mūsų estetikos požiūris.
– Kaip vis dėlto yra, ar lietuviškas oras trukdo atrodyti stilingai ir gražiai, o gal atvirkščiai – padeda rengtis ryškiau ir stilingiau? Kokius drabužius ir kokias medžiagas patartum šaltuoju metų laiku, kad nesušaltume, nesušlaptume ir išliktume elegantiškos ir stilingos?
– Kadangi gyvename tokioje vietoje, kurioje egzistuoja net keturi metų laikai, tai mums suteikia tik didžiulę laisvę rinktis ir dėvėti skirtingus rūbus bei aksesuarus skirtingais metų laikais. Šaltuoju metų sezonu siūliau sluoksniuoti rūbus. Dėvėti paltus, skrybėles, kepures, derinti pirštines ir šalikus. Turime pakankamai gerą orą atrodyti stilingai. Nėra Lietuvoje minus 30 laipsnių šalčio, kad reikėtų dėvėti vien nenatūralius audinius, nepraleidžiančius nei vėjo, nei lietaus. Turime tuo mėgautis ir džiaugtis.
– Kuo praėję metai buvo sėkmingi ir išskirtiniai mados pasaulyje? Kurie pasiekimai yra svarbiausi ir atnešė daugiausia sėkmės?
– Mums kiekvieni metai yra svarbūs, jie mus augina. Buvo labai įdomi ir produktyvi vasara, per kurią susipažinome su daug nuostabių moterų, kurioms kūrėme vestuvinius įvaizdžius. Dar vienas nuostabus nuotykis – nauja kolekcija. Ačiū visiems, kurie šį nuotykį išgyveno kartu. Subūrėme šaunią komandą – nuo garsių modelių iki filmo kūrėjų, fotografų, muzikos kūrėjų.
Nesu linkusi savo darbų vertinti visada teigiamai. Galiu pasakyti tik tiek, kad esu labai dėkinga visai savo komandai: ji tikrai padarė daug ir išpildė mano lūkesčius. O pati visada matau, kur dar galime patobulėti, ir būtinai stengsimės tai daryti. Savęs aš dar nenustebinau, nes tai buvo nuoseklus ir kryptingas ėjimas tikslų link, o kuo toliau eini, tuo daugiau ir tuo didesnių naujų tikslų atsiranda.
Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotraukos
Monikos Kazakevičiūtės-Kriščiūnienės stilius
Rūtos Grigonės makiažas
Žanetos Kanapkienės šukuosenos
