Itin įspūdingų formų darbais G. Kasparavičius pirmiausiai nusilenkia Baltijos auksui – gintarui. Jo rankoms taip pat paklūsta įvairūs žemės gelmių mineralai, upiniai perlai, kaulas, mamuto ilties gabalėliai. Šios prabangios medžiagos išradingai „apsigyvena“ ažūriniuose metalo lydiniuose, kuriuos juvelyro rankos ir fantazija paverčia mistinėmis formomis, nenusakomų sferų būtybėmis, jie primena mūsų protėvių baltų, kitų senovės tautų amuletus ir papuošalus. Specialistai kretingiškio darbų techniką vertina kaip skulptūrinę juvelyriką.
Mįslingai įvardinta paroda „Erigama“ – jau ketvirtoji personalinė G. Kasparavičiaus paroda Kretingos muziejuje. Komplektą darbų kūrėjas yra dovanojęs ir Kretingos muziejui.
Moto: esu toks, koks noriu būti
Vakarą Baltojoje salėje, kuri prisipildė G. Kasparavičiaus artimųjų, draugų ir bičiulių, vedusi muziejininkė Danutė Šorienė pasiteiravo kūrėjo, kodėl šis iš meno sričių pasirinkęs būtent juvelyriką, kuri per palyginti trumpą – 10 pastarųjų metų – atvedusi jį ligi tokio profesionalaus meninio lygio? Pernai Gražvydas buvęs nominuotas aukščiausiam šalies apdovanojimui – Nacionalinei kultūros ir meno premijai. „Juvelyrika – tai menas, reikalaujantis ypatingo kruopštumo ir gebėjimo susikaupti, kada išnyksta laiko ir erdvės pojūtis, šis menas iš kūrėjo pareikalauja 99 pragaro lašų“, – vaizdingai pastebėjo D. Šorienė.
G. Kasparavičius atviravo, kad jo gyvenime nestokojama mistikos: nesiruošęs būti juvelyru, į kūrybą atvedė jo krikštatėvis ir bendravardis šviesaus atminimo menininkas Gražvydas Čepulevičius: „Svajojau būti aktoriumi, bandžiau iš kelių sykių, bet taip ir neįstojau. Dar norėjau būti žveju – tą norą išpildžiau – ir Gelbėjimo stoties viršininku. Gerokai vėliau uždaviau sau klausimą: ar tam atėjau į pasaulį, kad vien gaudyčiau žuvį ir gelbėčiau skęstančiuosius? Krikštatėvis sykį mamai pasakė – tegul vyksta pas mane į Kretingą mokytis meno. Taip po 10 metų įvairių gyvenimo išbandymų ir kruvino darbo, perėjęs ugnį ir pragarą, išmokau matyti gintaro grožį ir pateikti metale taip, kaip mato specialistai, niekas kitas nedaro. Džiaugiuosi, kad šiandieną esu toks, koks noriu būti – toks mano gyvenimo moto.“
Ragino užpatentuoti technologiją
D. Šorienei paklausus, iš kur ateina darbų motyvai, pavadinimai, kas juos inspiruoja, R. Kasparavičius atsakė: „Aš nedirbu su medžiaga, kuri nekalba. Čia ir prasideda mistika: iš krūvos gintarų vienas tarsi pats ateina pas mane, ir mudu susidraugaujam. Aš nepiešiu eskizų, kūrybos procesą paleidžiu savieigai, prasideda improvizacija. Kiekvienas vielelės užlenkimas duoda postūmį kitam veiksmui. Metalas, tarsi raumenys, tarp jų montuoju širdį – akmenį. Būna darbų, kurie ir naktį nepaleidžia: jaučiuosi tarsi gimdyvė – kūrinys užgimsta pradėtas tarsi kūdikis, kai nežinai, kas gims, bet tampa labai brangus. Todėl man labai svarbu, kad mano darbai gyventų“, – kalbėjo kūrėjas, tuo pat metu dėkodamas parodos lankytojams, kad atėjo pasidžiaugti jo darbais.
Į parodą atvykęs Telšių miesto Garbės pilietis kūrėjas Alfredas Jonušas pastebėjo, kad G. Kasparavičius – ne vien lietuviškojo aukso propaguotojas, bet ir unikalus metalo meistras: „Jis geba sujungti skirtingus metalus, kurių lydymo temperatūros – labai skirtingos, to, mano žiniomis, niekas nedaro Lietuvoje. Gražvydas turėtų užpatentuoti šią savo technologiją, nes atsiras koks didmiesčio kūrėjas, kuris nukopijuos ir pristatys kaip savo išradimą.“
Pastebėjęs, kad Gražvydas gimęs šviesuolių šeimoje – jo prosenelis buvęs Šiaulių miesto burmistras, o mama Vilija Jonušienė 30 metų buvo atsakinga už Telšių apskrities paveldosaugą, A. Jonušas linkėjo kretingiškiui kūrėjui išplaukti į plačiuosius vandenis ir su Lietuvos vėliava pasiekti pasaulio juvelyrų kalvę – Niujorką, kad galėtų garsinti savo šalies vardą.
Iš ankšto kambarėlio – į kūrybos laisvę
Savo sūnaus pasiekimais, į kūrybos laisvę atvedusiu keliu džiaugėsi ir jo motina V. Jonušienė. Šiltai pirmąją pažintį su Gražvydu prisiminė kretingiškė pedagogė Danutė Dunauskaitė: apie jį pirmiausia išgirdusi iš bičiulio kūrėjo Gražvydo Čepulevičiaus, stebėjo kūrybinį kelią – kai perėjęs slidžius slenksčius išėjo į švarią erdvę, pasiekė kūrybos aukštumas. „Kažkada minėjai, kad kūryboje tau padeda Kretingos miestas. Kai susikrovęs lagaminą iš Palangos atvykai čia, sakei atradęs gyvastį, žmones, spalvas. Anksčiau turėjai vos 10 kv. m kambarėlį, o dabar turi viską – turi kūrybos laisvę“, – linkėdama G. Kasparavičiui tobulybės, siekiant kūrybos grožio, kalbėjo D. Dunauskaitė.
Kretingos rajono savivaldybės vicemerė Vaida Jakumienė teigė, kad Kretingai didelė garbė turėti tokio aukšto lygio kūrėją. „Labai gerai žinau, kad ši kūrybos sritis nėra lengva, nes pati 20 metų gyvenu su juvelyru ( Linu Jakumu – aut. past.)“.
Pažintimi su neeiliniu Kretingos kūrėju G. Kasparavičiumi jo kūrybiniame kelyje džiaugėsi ir Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė. Sumanius neeilinį parodos pristatymą Kretingos muziejuje, kuris yra net tik muziejus mieste, bet šįkart – ir miestas muziejuje, sveikino jo vadovas Romandas Žiubrys.
Po sveikinimų svečiai renginių vedėjo Nerijaus Stasiulio buvo pakviesti pasigrožėti papuošalais – juos Žiemos sode demonstravo jaunieji Egidijaus Radžiaus teatro aktoriai.
