Todėl artėjant šiltajam vestuvių periodui, „Dydis nesvarbu“ pakvietė jau ištekėjusias merginas pasidalinti savo suknelių istorijomis ir patarimais, kaip atrodyti stilingai, jaustis gerai ir neprarasti savęs tokią svarbią gyvenimo akimirką. Ir šiame kontekste taip gražiai atsiskleidžia nuotakų įvairovė: kad ir kaip jos būtų apribotos pasirinkimų, tačiau visos rado sprendimus meilei, stiliui ir grožiui išreikšti.
Dovilė
„Žinant dydžių pasiūlą Lietuvoje, suknelių salonus aplenkiau labai dideliu žingsniu. Aplankiau tris siuvėjų namus ir ramybę radau pas AiMi. Švelni, išklausanti ir raminanti it gyslotis prie širdies. Viską suvedė į bendrą paveikslą ir apsaugojo nuo beprotystės, nes prisižiūrėjus „pinteresto“ klosčių, faktūrų ir šleifų gali paskęsti ir tapti ne savimi. Labai svarbu susikaupti ir išgirsti save, nes kas tinka ir patinka vienam, gali būti visiškai ne Tu. Galbūt tai bus ne pati madingiausia sezono suknelė, bet su ja jausiesi tikra karalienė ne tik išorėje.
Išlikti ištikima sau, tai reiškia įsidėti į savo karūną dar vieną brangakmenį, kuris yra visa gaubianti ramybė ir pasitikėjimas.“
Donata
„Beveik „ant juoko“ su draugėmis nuėjome į vestuvinių suknelių saloną. Nors ir matavausi brangias dizainerių sukneles, tačiau viskas atrodė „pigiai“ ir ne mano. Ir dar dydžiai! Kai užtempia ant tavęs suknelę, kuri nugaroje nesusisega ir negali net rankos į rankovę įkišti, tuomet stovi it statula, žiūri į veidrodį ir vaidini prieš pardavėją, kad viskas čia gal ir gerai. Na ir kaip save tokiu momentu matyti gražią? Išsigelbėjimu tapo mano pačios skonis, vaizduotė, „superinė“ siuvėja ir rūbų dizainerės patarimai.
Dviejų rožinių spalvų šilkinė suknelė, kurios per viršų išlindęs pamušalas atrodė tarsi antra suknelė. O svarbiausia – kišenės! Laisvą siluetą pasirinkau, nes, kaip ir būdama 20 kg lieknesnė, taip ir dabar, aš jį tokį mėgstu. O tokią svarbią šventę norėjau jaustis patogiai, laisvai ir nesuvaržyta korseto!
Džiaugiuosi, kad siuvausi suknelę, nes ji tokia vienintelė: savomis rankomis ir bendromis idėjomis pagaminta.“
Lina
„Suknelė ir batai. Du dalykai, kurie man kainavo daugiausiai, jėgų ir dolerių. Aš labai gerai žinojau, kokios noriu, bet dizainerė negalėjo įlįsti mano galvon. Tad užtrukom, kol galutinis rezultatas buvo toks, kokio norėjau. Aš norėjau tarytum lengvo megztuko ir didelio, šliaužiančio tulio, sijono su Viktorijos laikų kaspinu ant juosmens. Tačiau Modesta Šukė ištraukė iš audinių pavyzdžių ant plonučio žvejybinio valo suaustus mažyčius perlus. Pusantro metro to audinio, rodosi, svėrė 20 kg.
Kando ir graužė, bet atrodė tikrai nuostabiai. Dar dabar atsimenu, kaip per primatavimus, tik prisidėjusi tą perliuką, mano oda nušvisdavo, tarytum maltomis žvaigždėmis pabarstyta.“
Greta
„Vestuvinę suknelę pradėjau siūtis likus keliems mėnesiams iki vestuvių. Nors suknelės modelį mintyse turėjau jau labai seniai. Norėjau kažko išskirtinio, drąsaus, stebinančio, bet žinojau, kad vestuvinių suknelių salonai greičiausiai nieko pasiūlyti negalės. Įkalbėta mamos, vis dėl to aplankiau kelis.
Kai renkiesi vestuvinę suknelę, tikiesi, kad tai bus viena gražiausių patirčių planuojant vestuves, tačiau visą dieną renkantis sukneles, kurių net negali pasimatuoti, nes „tokio dydžio, deja, neturime“ tampa iššūkiu nervams. Esu labai dėkinga mūsų planuotojai, Laurai Vagonei, kuri man pasiūlė kreiptis į dizainerį. Taip pasirinkau Egidijų Rainį, kuris per kelis mėnesius ne tik išpildė mano svajones, bet ir viršijo visus lūkesčius. Mano suknelė tapo vakaro vinimi, o aš jaučiausi pasakiškai.“
Žydrūnė
„Deja, kaip ir tikėjausi, suknelių salonai nepateisino mano lūkesčių, todėl po penkto aplankyto salono pradėjau koncentruotis tik į pasimatuotų suknelių teigiamas puses ir rinkti informaciją, kokio ilgio sijonas, kokia medžiaga, kokios formos, iškirptės, nėriniai (su blizgučiais, be blizgučių, gėlėti ar kitokie raštai) man tinka. Galiausiai atradau auksarankę siuvėją Larisą iš „Larisos siuvimo studija“, kuri tą dieną mane pavertė tikra karaliene ir plius dydis tam nesutrukdė!“
Agnė
„Maniau, kad esu per stambi ir man niekas negali tikti, todėl reikia susitaikyti su tuo, kas yra. Tuomet, kai jau buvau be vilties, mano nuostabi draugė Žydrė Džiubinskaitė pasisiūlė padėti ir pasiuvo tobulą suknelę ne tik kūnui, bet ir mintims. Tiesa, buvo ne vienas bandymas ir medžiagų paieškos, kurių pasiūla labai skurdi, bet galų gale likau laiminga ir sau graži.“
Saulė
„Įsigijau net 2 sukneles: trumpą ir ilgą. Tuomet siuvėja iš vienos kitai suknelei sumeistravo rankoves ir viskas kainavo 200 svarų. Daug buvo sakančių, kad galėjau atrodyti ir brangiau, ir puošniau, bet aš jaučiausi savimi ir buvau patenkinta šiuo įvaizdžiu.“
Julija
„Pavasariniame „Pop up'e“ susipažinau su Viktorija iš „Zefyro“. Buvau tikra, kad nenoriu standartinių tiulių ir ilgų sijonų, todėl mes sėkmingai radome bendrą kalbą. Negalėčiau būti laimingesnė ir dėkingesnė už puikų ypatingos dienos drabužį, atvirą iššūkiams ir idėjoms bei Viktoriją ir jos komandą. Visą vestuvių dieną nejaučiau jokių kompleksų ar diskomforto.“
Monika
„Aš labai norėjau princesės stiliaus suknelės. Gal todėl, kad šventė vyko dvare, o gal dėl to, kad jau nuo vaikystės svajojau nors kartą pabūti princese. Suknelę užsisakiau iš katalogo salone „Pas Daivą“ Mažeikiuose. Kai atvežė, ji man pasirodė tobula. Kainavo 500 eurų.“
Vaida
„Tik pasidalinusi su draugėmis, kad tekėsiu, sulaukiau patarimų net neiti į vestuvinių suknelių nuomos punktus arba skristi į šalį, kurioje su rūbų dydžiais situacija geresnė. Ką nusprendžiau daryti? Gūglinti. Visų pirma suvokiau savo gabaritus, įsivardijau, kas man gražu, malonu ir net nežiūrėjau į nuotraukas, kuriose nuotakos yra modeliai. Taip galvoje palaipsniui susiformavo įvaizdis. Nukeliavau pas siuvėją, parodžiau, ko noriu, pasakiau, ko nenoriu. Ir gavau rezultatą – suknelę, kuri man buvo miela ir vestuvių dieną su ja jaučiausi labai puikiai. Svarbiausia – priimti save, tą tikrą save.“
